Madona (menas): Skirtumas tarp puslapio versijų

 

Europos madonos vaizdinių tipai:

* madona su kūdikiu – madonos vaizdinys su kūdikiu ant rankų. Pats populiariausias vaizdinys, modeliuotas pagal bizantietišką ''glykophilousa'' pavyzdį (pvz. [[Fra Filippo Lippi]] „Madona su Kūdikiu“). Nuo maždaug VII a. pradėjo daugėti madonos vaizdinių bažnyčiose, paskatintų bažnyčių, skirtų Mergelei Marijai atsiradimo, bei istorijos apie [[Šv. Lukas|Šv. Luko]] esą tapytą Marijos portretą. Šiaurės Europoje tapo populiariu gotikinis vienišos, su [[karūna]] ir su kūdikiu rankose madonos įvaizdis [[sostas|soste]]. Nuo XIV a. pradėjo vyrauti laisvesnis, asmeniškesnis madonos vaizdavimas renesanso mene. Pradėjo retėti religiniai atributai ir ikonografinio vaizdavimo apraiškos iki to, kad vėlesniuose kai kuriuose renesanso ir baroko kūriniuose jų visai neliko. Po XVII a. madonos vaizdinių ženkliai sumažėjo, jie paremti ankstesniųjų vaizdinių modeliais.

 

* madona su kūdikiu ir šventaisiais (it. ''sacra conversazione'') – vaizdinys, kuriame vaizduojama madona su kūdikiu, o aplink juos šventieji, dažniausiai miesto, bažnyčios bendruomenės globėjai. Retais atvejais vaizduojami paveikslo užsakymo rėmėjai, paprastai klupantys prieš madoną. Gotikiniame ir ankstyvajame renesanso mene šis vaizdinys turėdavo [[poliptikas|poliptiko]] formą su madona centrinėje panelėje. Vėlesniame mene paveikslų veikėjai būdavo vaizduojami realistinėje aplinkoje su daug to meto atributų.