Paul Cézanne: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos |
|||
Eilutė 24:
| doktorantūros_vadovas =
| studentai =
| žinomas = „[[Šv. Viktorijos kalnas]]“</br>„[[Kortų lošėjai]]“</br> „Maudynių“ paveikslai, </br> natiurmortai
| apdovanojimai =
| parašas =
Eilutė 44:
1874 m. trys P. Sezano paveikslai buvo eksponuoti pirmojoje impresionistų parodoje Paryžiuje. Su 15 paveikslų dailininkas 1877 m. sudalyvavo trečiojoje impresionistų parodoje.<ref>Harris, Nathaniel. ''Paul Cezanne''. Franklin Watts, − 2003, p. 42</ref> Po to dailininkas beveik nutraukė ryšius su impresionistais, išskyrus K. Pisaro, nors vertino K. Monė, O. Renuaro ir kitų dailę. P. Sezano paveikslai parodose susilaukė nuožmios kritikos, jo kūrinių pirkėjų nebuvo, išskyrus 1875 m. sutiktą pasiturintį rėmėją, pasitraukusį iš tarnybos muitinės tarnautoją Viktorą Šokė, kuris viso įsigijo 36 P. Sezano kūrinius.<ref>Harris, Nathaniel. ''Paul Cezanne''. Franklin Watts, − 2003, p. 18</ref> 1878 m. tėvas sužinojo apie P. Sezano ryšius su Hortensija Fikė ir apie jo sūnų Polį (iki to laiko dailininkas savo ryšius slėpė). 1881 m. P. Sezanas viešėjo pas K. Pisaro Pontuazoje, kur jo tapybos metodus galėjo stebėti [[Polis Gogenas]]. 1882 m. į Paryžiaus Saloną buvo priimtas vienas P. Sezano paveikslas, jis apsigyveno [[Estaka|Estakoje]] Provanse, kur tais pačiais metais jį aplankė [[Ogiustas Renuaras|O. Renuaras]].<ref>Harris, Nathaniel. ''Paul Cezanne''. Franklin Watts, − 2003, p. 22</ref>
P. Sezano darbai buvo mažai eksponuojami ir jis kūrė su vis didėjančia menine izoliacija. Jis susikoncentravo į kelis dalykus: besimaudančiųjų studijas, gyvenimo buitį, [[Šv. Viktorijos kalnas|Šv. Viktorijos kalną]], kurį jis nutapė daugybę kartų. Nuo [[1883]] m. jis pastoviai gyveno Provanse, tik retkarčiais nuvykdavo į Paryžių. 1886 m. P. Sezanas, galų gale leidus šeimai, vedė Hortensiją Fikė. Vėliau tais metais mirus tėvui paveldėjo nemenką turtą Ekse. 1886 m. P. Sezanas nutraukė ryšius su jaunystės draugu [[Emilis Zola|E. Zola]]. E. Zola tuo metu jau buvo pripažintas ir išgarsėjęs rašytojas su savo „Rugonų-Makarų“ romanų serija, o P. Sezanas − beveik niekam nežinomas dailininkas. 1886 m. E. Zola publikavo romaną „Kūryba“, kuriame aprašė Paryžiaus dailininkų gyvenimą remdamasis savo patirtimi (E. Zola buvo gerai pažįstamas su [[Eduaras Manė|E. Manė]] ir impresionistais). Pagrindinis romano herojus Klodas Lantjė, neįgyvendinęs savo kūrybinių ambicijų, romano pabaigoje išprotėja ir miršta. Šis personažas turėjo daug panašumų su paties P. Sezano asmenybe. Dailininkas, gavęs romano kopiją, atsakė trumpu laišku E. Zola prisimindamas vaikystės laikus ir tai buvo paskutinis jo ir E. Zola pabendravimas.<ref>Harris, Nathaniel. ''Paul Cezanne''. Franklin Watts, − 2003, p. 24</ref> Nepaisant nesėkmių parodose, dailininkas daug dirbo. Per dešimtį metų nutapė daugiau nei 300 paveikslų. Jis seniai nutolo nuo impresionistų mėgstamo akimirkos vaizdo fiksavimo. Įdėmiai stebėdamas gamtą, jos formas ir spalvų santykius, ieškojo būdų perteikti aplinkos materialumą, gamtos amžinumą, jos tūrių patvarumą.
[[Vaizdas:Portrait of Ambroise Vollard.jpg|left|thumb|180px| „Ambruazo Volaro portretas“ (1899, Peti rūmai, [[Paryžius]])]]
1888 m. P. Sezanas išsinuomojo studiją Paryžiuje. 1889 m. paveikslas „Pakaruoklio namas“ buvo eksponuotas pasaulinėje parodoje Paryžiuje ir P. Sezanas gavo pasiūlymą eksponuoti Belgijoje. Tai buvo pirmas kartas, kai jo kūryba pademonstruota užsienyje (1890 m. Briuselyje).<ref>Harris, Nathaniel. ''Paul Cezanne''. Franklin Watts, − 2003, p. 28</ref> 1890 m. dailininkas su šeima praleido penkis mėnesius Šveicarijoje, grįžo į Eksą. 1891 m. P. Sezanas pradėjo gyventi atskirai nuo savo žmonos ir sūnaus, persikėlė į Paryžių. 1892 m. pradėjo nuolat pasirodyti atsiliepimų apie jo kūrybą spaudoje. [[1895]] m. Ambruazas Volaras Paryžiuje surengė pirmąją P. Sezano personalinę parodą.<ref>Harris, Nathaniel. ''Paul Cezanne''. Franklin Watts, − 2003, p. 43</ref> Šioje parodoje eksponuota apie 100 paveikslų ir piešinių. 1896 m. pavyko parduoti nemažai P. Sezano paveikslų, 1897 m. vieną jo kūrinių įsigijo Berlyno nacionalinė galerija.<ref>Harris, Nathaniel. ''Paul Cezanne''. Franklin Watts, − 2003, p. 32</ref> Jo įtaka tarp jaunųjų Paryžiaus avangardinių menininkų išaugo, dailininkas virto beveik gyva legenda. 1900 m. [[Morisas Deni]] nutapė paveikslą „Pagarba Sezanui“ pavaizduodamas [[nabiai|nabių grupės]] dailininkus prie P. Sezano natiurmorto.
Eilutė 58:
Paul Cézanne - Bathers - Google Art Project.jpg| „Besimaudantys vyrai“, apie 1880, [[Orsė muziejus]]
Paul Cézanne - Le Grand Baigneur - Google Art Project.jpg| „Besimaudantysis“, 1885, [[Niujorko šiuolaikinio meno muziejus]]
Paul Cézanne - Les joueurs de cartes.jpg|
Paul Cézanne, French - The Large Bathers - Google Art Project.jpg| „Didžiosios mauduolės“, 1906, Filadelfijos dailės muziejus
</gallery>
| |||