Paul Cézanne: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SubRE (aptarimas | indėlis)
SubRE (aptarimas | indėlis)
Eilutė 39:
Paryžiuje P. Sezanas pradėjo mokytis Siuiso akademijoje, kurioje sutiko [[Kamilis Pisaro|Kamilį Pisaro]].<ref>Harris, Nathaniel. ''Paul Cezanne''. Franklin Watts, − 2003, p. 42</ref> ir bandė nesėkmingai įstoti į [[École des Beaux-Arts|Aukštąją dailės mokyklą]]. Po penkių mėnesių Paryžiuje P. Sezanas nusivylęs grįžo į Eksą ir apie 1 metus dirbo tėvo banke, tačiau trauka dailei buvo stipresnė ir 1862 m. P. Sezanas vėl išvyko į Paryžių.<ref>Harris, Nathaniel. ''Paul Cezanne''. Franklin Watts, − 2003, p. 9</ref> [[1863]] m. P. Sezano paveikslai buvo eksponuoti Atstumtųjų salono parodoje, surengtoje po to, kai ypač daug dailininkų kūrinių buvo atmesti oficialaus Paryžiaus salono. Paryžiaus salonas atmetė P. Sezano pateiktus darbus kiekvienais metais nuo [[1864]] iki [[1869]] m. Jis tapė dengdamas storus dažų sluoksnius, tuo jo tapybos metodas priminė ''[[impasto]]'' techniką. Apie 1867 m. dailininkas pradėjo tapyti žiaurias scenas (pvz., „Žmogžudystė“, 1868), įkvėpimo sėmėsi iš [[Eženas Delakrua|E. Delakrua]] paveikslų. Jam buvo artimas Delakrua pirmenybės atidavimas spalviniams potėpiams prieš linijinį vaizdavimą.
 
1869 m. P. Sezanas sutiko 19 metų Marija Hortensiją Fikė, kuri tapo jo drauge. Su ja dailininkas persikėlė į Provanso Eksą 1870 m. prasidėjus [[Prancūzijos-Prūsijos karas|Prancūzijos-Prūsijos karui]]. Tikriausiai draugės paveiktas P. Sezanas nusisuko nuo žiariųžiaurių siužetų ir pradėjo tapytiotapyti ramią peizažinę tapybą, kurios neapleido iki mirties.<ref>Harris, Nathaniel. ''Paul Cezanne''. Franklin Watts, − 2003, p. 12</ref> 1872 m. porai gimė sūnus Polis. Tais patpačiais metais P. Sezanas aplankė ir dirbo kartu su K. Pisaro [[Pontuaza|Pontuazos]] kaime netoli Paryžiaus. K. Pisaro mokė P. Sezaną impresionistinės tapybos plenere technikos, naudoti grynas spalvas, smulkius potėpius. 1873 m. P. Sezanas su Hortensija ir sūnumi Poliu apie metus laiko gyveno Overo prie Uazos kaime ir beveik kiekvieną dieną dirbo su K. Pisaro,<ref>Harris, Nathaniel. ''Paul Cezanne''. Franklin Watts, − 2003, p. 42</ref> tačiau net ir pačiose ankstyvosiose jo impresionistinėse drobėse buvo aiškiai jaučiama individuali dailininko kūrybos vizija, struktūriškumo gamtoje ieškojimai, nesuderinami su impresionistiniu akimirkos pojūčio, šviesos efektų gaudymu. 1873 m. paveikslas „Pakaruoklio namas“ vaizdžiai iliustruoja skirtumus tarp P. Sezano ir impresionistų dailės tikslų, estetikos.
[[Vaizdas:Paul Cezanne, The Hanged Man's House, 1873.jpg|right|thumb|220px| „Pakaruoklio namas“ (1873, [[Orsė muziejus]])]]
[[Vaizdas:Paul Cézanne 096.jpg|right|thumb|220px| „Peizažas su akveduku ir Šv. Viktorijos kalnu“ (1885−87, [[Metropoliteno meno muziejus]])]]