Claude Monet: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos |
|||
Eilutė 37:
Klodas Monė gimė [[1840]] m. [[lapkričio 14]] d. [[Paryžius|Paryžiuje]], [[Prancūzija|Prancūzijoje]]. Jo šeima persikėlė į [[Havras|Havrą]] [[Normandija|Normandijoje]], kai K. Monė buvo penkeri metai. Tėvas norėjo, kad jis tęstų šeimos bakalėjinių prekių pardavimo verslą, bet jis norėjo piešti. Savo menininko kelią K. Monė pradėjo piešdamas karikatūras, kurias jis kopijavo iš laikraščių ir žurnalų.<ref> Brodskaya, Nathalia, Kalitina, Nina. ''Claude Monet''. New York : Parkstone International, 2011, p. 27</ref> Kaimynams jis kūrė portretus. Savo kūrinius eksponavo tėvo parduotuvės vitrinos lange. Kartu parduotuvėje savo peizažus eksponavo vietos tapytojas [[Eženas Budenas]], kuris paskatino K. Monė mesti piešti [[karikatūra]]s ir pradėti tapyti peizažus, išmokė tapybos [[pleneras|plenere]] (atvirame ore) technikos.<ref> Brodskaya, Nathalia, Kalitina, Nina. ''Claude Monet''. New York : Parkstone International, 2011, p. 30</ref>
1859 m. K. Monė nuvyko į Paryžių, apsilankė oficialiame dailės Salone, po kurio laiške E. Budenui pagyrė [[Barbizono mokykla|Barbizono mokyklos]] peizažistus: K. Truajoną, [[Kamilis Koro|K. Koro]], [[Fransua Dobinji|F. Dobinji]], [[Teodoras Ruso|T. Ruso]]. Tuo pat metu K. Monė susipažino su olandų tapytojo J. B. Jongkindo [[marina (dailė)|marinomis]] ir realistų, [[Gustavas Kurbė|G. Kurbė]] ir [[Fransua Milė|F. Milė]], paveikslais.<ref> Brodskaya, Nathalia, Kalitina, Nina. ''Claude Monet''. New York : Parkstone International, 2011, p. 34</ref>
1859 m. K. Monė Siuis akademijoje susipažino su [[Camille Pissarro|K. Pisaro]] − viso gyvenimo draugu ir bendraminčiu.<ref> Brodskaya, Nathalia, Kalitina, Nina. ''Claude Monet''. New York : Parkstone International, 2011, p. 194</ref> [[1860]] m. jis buvo pašauktas į armiją ir išvyko į [[Alžyras|Alžyrą]], kur turėjo tarnauti septynerius metus. Tačiau [[1862]] metų vasarą susirgo vidurių šiltine. K. Monė teta Sofija Lekadr ištraukė sūnėną iš armijos ir apsiėmė remti jo dailės studijas. [[1862]] m. K. Monė įstojo į akademinio dailininko [[Charles Gleyre|Š. Glero]] studiją Paryžiuje, kur sutiko [[Pierre-Auguste Renoir|O. Renuarą]], [[Frédéric Bazille|F. Bazilį]] ir [[Alfred Sisley|A. Sislėjų]]. Kartu jie dalinosi naujomis dailės idėjomis, kurios tapo pagrindu [[impresionizmas|impresionistinei tapybai]]. Susibūrusią dailininkų grupę vienijo bendri požiūriai į tapybą. Išvykose į Normandiją K. Monė dirbo kartu su E. Budenu ir J. B. Jongkindu, ir su šių dailininkų tapybos metodais plenere supažindino kitus grupės dailininkus.<ref> Brodskaya, Nathalia, Kalitina, Nina. ''Claude Monet''. New York : Parkstone International, 2011, p. 43</ref> Tapytojai kartu paliko Š. Glero studiją, tapė Barbizono mokyklos peizažistų pamėgtoje vietoje − [[Fontenblo]] miške. Tapytojus paveikė tuo metu skandalus Paryžiuje sukėlę [[Eduaras Manė|E. Manė]] paveikslai „Pusryčiai ant žolės“ (1863) ir „Olimpija“ (1865), vaizdavusieji šiuolaikines temas. 1865 m. du K. Monė peizažai buvo priimti į oficialią Salono parodą, rudenį Truvilyje K. Monė dirbo kartu su [[Gustavas Kurbė|G. Kurbė]], [[Fransua Dobinji|F. Dobinji]] ir [[Džeimsas Vistleris|Dž. Vistleriu]].<ref> Brodskaya, Nathalia, Kalitina, Nina. ''Claude Monet''. New York : Parkstone International, 2011, p. 194</ref>
Eilutė 45:
=== 1870−1890 m.: impresionizmo vedlys ===
Per [[Prancūzijos-Prūsijos karas|Prancūzijos-Prūsijos karą]] ([[1870]]–[[1871]]), K. Monė pabėgo į [[Anglija|Angliją]], kad išvengtų šio konflikto. Čia jis studijavo [[John Constable|Dž.
Į Prancūziją K. Monė grįžo pro Nyderlandus, kur sukūrė vietos kanalų, vėjo malūnų vaizdų. [[1872]] m. K. Monė nutapė paveikslą „[[Įspūdis, saulėtekis]]“ (''Impression, soleil levant''), vaizduojantį [[Havras|Havro]] uosto vaizdą.<ref>Brodskaya, Nathalia, Kalitina, Nina. ''Claude Monet''. New York : Parkstone International, 2011, p. 194</ref> Šis kūrinys buvo eksponuojamas pirmoje impresionistų parodoje [[1874]] m. ir dabar yra Paryžiaus Marmottan Monet muziejuje. Iš paveikslo pavadinimo dailės kritikas Luji Lerua (''Louis Leroy'') išvedė sąvoką „impresionizmas“. [[1873]] m. K. Monė ir Kamilė Donsjė persikėlė į [[Aržantėjus|Aržantejį]] netoli [[Sena|Senos]] upės. Tapytojas pasistatė valtį-namą, iš kurios tapydavo upės pakrantes.
Pirmoji impresionistų paroda įvyko 1874 m. fotografo [[Feliksas Nadaras|Felikso Nadaro]] studijoje. Prie impresionistų prisijungė [[Edgaras Dega|E. Dega]] ir kai kurie jo prikalbinti draugai. K. Pisaro kvietimu parodoje eksponavo [[Polis Sezanas]]. [[Eduaras Manė]] atsisakė dalyvauti parodoje, nors neabejotinai buvo kviestas, tačiau joje eksponavo E. Manė ratelio tapytoja [[Berta Morizo]]. F. Bazilis buvo žuvęs 1870 m. karo metu. Tai buvo pirmoji nepriklausoma nuo oficialaus Salono dailininkų grupės paroda Prancūzijoje. Nors anksčiau keletas impresionistų kūrinių buvo priimti eksponuoti Salone, tačiau mažų matmenų jų peizažai būdavo beveik nepastebimi nei kritikų, nei publikos. K. Monė, [[Pierre-Auguste Renoir|O. Renuaras]], [[Camille Pissarro|K. Pisaro]], [[Alfred Sisley|A. Sislėjus]] gyveno skurdžiai ir beveik išimtinai priklausė nuo pasiturinčių draugų kaip E. Dega ir B. Morizo, kurie galėjo prisidėti prie parodų finansavimo.
Eilutė 73:
Po 1890 m. K. Monė dirbo vis labiau vienišas. Impresionistų grupė iširo 1886 m. Jo draugas K. Pisaro persimetė į [[neoimpresionizmas|neoimpresionizmą]], O. Renuaras pradėjo tapyti susižavėjęs [[Engras|Engro]] ir italų renesanso menu. Nors abu tapytojai po 1890 m. grįžo prie impresionistinio tapybos metodo, jie kūryboje atrado naujų įkvėpimo šaltinių. K. Monė niekuomet neapleido impresionistinio metodo vis labiau gilindamasis į šviesos studijavimą, jo drobės pradėjo prarasti gyvybingumą ir lyriškumą. Po 1890 m. serijos tapo pagrindine K. Monė tapybos forma: šieno stirtų (1891), [[tuopa|tuopų]] (1892) ir Ruano katedros (1894). Šiose serijose vaizduojamas vienas objektas varijuojant šviesą ir žiūrėjimo tašką. [[Ruanas|Ruano]] katedros fasadas nutapytas skirtingu dienos metu ir iš šiek tiek skirtingų matymo kampų. 20 katedros paveikslų buvo eksponuoti [[1895]] m. Diuran-Riuelio galerijoje. Pasak K. Monė, jis buvo išsinuomojęs kambarį netoli katedros ir vienu metu tapė kelias drobes − keičiantis dienos metui pereidavo dirbti nuo vienos prie kitos drobės.<ref>[http://www.metmuseum.org/toah/hd/cmon/hd_cmon.htm Laura Auricchio, 2004. Metropolitan Museum of Art]</ref> Jis buvo pirmuoju reikšmingu Europos dailininku, skyrusiu paveikslų serijas vieno objekto vaizdavimui, ir tikėtina, kad tam buvo įkvėptas japonų meninininko [[Hokusajus|Hokusajaus]] estampų serijų („[[36 Fudzijamos kalno vaizdai]]“).
1899−1904 m. K. Monė bent tris kartus lankėsi [[Londonas|Londone]], sukūrė serijas paveikslų, vaizduojančių parlamento rūmus, Vaterlo ir Čaring Kroso tiltus.<ref>[https://www.britannica.com/biography/Claude-Monet Encyclopaedia Britannica]</ref> 1908 ir 1909 m. dailininkas tapė [[Venecija|Venecijos]] rūmus ir kanalus. Tačiau daugiausiai K. Monė dirbo savo sodyboje Živerni. Jis 1893 m. nusipirko papildomą sklypą, per kurį tekėjo Epto upės atšaka. Nukreipęs upelio srovę dailininkas sukūrė kūdrą ir virš jos pastatė japonišką tiltą, augino įvairių augalų vandens sodą. Beveik 30 metų K. Monė tapė savo nuosavus sodus, vandens lelijas, baseiną ir jo tiltą. Ilgainiui nuo
[[2004]] m. K. Monė paveikslas „Londonas, Parlamentas, Saulės efektai rūke“ (''Le Parlement, Effet de Brouillard'', [[1904]]), buvo parduotas už 20 mln. JAV dolerių. 2008 m. vienas iš „Vandens lelijų“ paveikslų aukciono metu parduotas už 80,4 mln.<ref>[http://www.nytimes.com/2008/06/25/arts/design/25auct.html?_r=0 nytimes.com]</ref>, 2014 m. kitas − už 54 mln. JAV dolerių<ref>[http://www.bloomberg.com/news/articles/2014-06-23/monet-s-water-lilies-sells-for-54-million-in-london bloomberg.com]</ref>
| |||