Julius Juzeliūnas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Juzeliūnas yra vienas svarbiausių lietuvių muzikos modernistų, padaręs įtakos kitiems kompozitoriams. Kūrybos kelią pradėjo kaip tradicionalistas, parašydamas [[baletas|baletą]] „Ant marių kranto“ ([[1953]] m.) ir dvi pirmąsias simfonijas. Jo opera

Opera „Sukilėliai" (pagal Vinco Mykolaičio Putino romaną, [[1957]] m.) buvo uždrausta dėl politinių priežasčių ir pastatyta tik 1977 m.

Juzeliūnas plačiai išgarsėjo nuosaikiai modernios kalbos simfonine siuita „Afrikietiški eskizai" (1961 m.). Nuo to laiko jis kūrė originalią harmonijos sistemą, kurią diegė naujai rašomuose kūriniuose: simfoninėje poemoje „Pelenų lopšinė“ ([[1963]] m.), Koncerte smuikui, vargonams ir kameriniam orkestrui (1963 m.), Simfonijoje Nr. 3 „Žmogaus lyra“ (pagal Eduardo Mieželaičio eiles, [[1965]] m.).

Nuo 1962 m. Juzeliūnas rašė styginių kvartetus, pelniusius jam pripažinimą daugelyje šalių (Nr. 1, 1962, Nr. 2, 1966, Nr. 3 „Devyni laiškai ir post scriptum", 1969, Nr. 4 „Raga a quattro, 1980).

Antroji opera „Žaidimas“ (pagal Friedricho Dürrenmatto romaną „Avarija", [[1968]] m.), parašyta novatoriška muzikine kalba, po ilgų svarstymų nebuvo pastatyta ir pirmą kartą koncertiškai atlikta tik 2007 m., jau po autoriaus mirties. Tarp svarbiausių kūrinių minėtini Koncertas vargonams (1969 m.), Sonata smuikui ir fortepijonui (1972 m.), Sonata balsui ir vargonams „Melika" (1973), simfonija-oratorija „Cantus magnificat“ (Vilniaus universiteto 400-osioms metinėms, [[1979]]), Simfonija Nr. 5 „Lygumų giesmės", kantata „Gėlių kalbėjimas" (pagal Jono Meko eiles, 1985 m.), Koncertas klarnetui ir styginiams (1985 m.), Sonata fortepijonui Nr. 2 (1986 m.), Simfonija Nr. 6 „Patarlių simfonija" (1991 m.), „Dėkojimas" violončelei ir styginiams (Andrejui Sacharovui, 1992 m.), „Litanijos" obojui (1997 m.).