Claude Monet: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 47:
Per [[Prancūzijos-Prūsijos karas|Prancūzijos-Prūsijos karą]] ([[1870]]–[[1871]]), K. Monė pabėgo į [[Anglija|Angliją]], kad išvengtų šio konflikto. Čia jis studijavo [[John Constable|Dž. Konstelio]] ir [[J. M. W. Turner|V. Ternerio]] darbus, susitiko taip pat pasitraukusį K. Pisaro. Dailininkai susipažino su meno dileriu Poliu Diuran-Riueliu, kuris tapo reikšmingiausiu impresionistinės dailės propaguotoju ankstyvojoje jos fazėje. Po 1870 m. K. Monė apleido figūrines kompozicijas ir koncentravosi išskirtinai į [[peizažas|peizažinę]] tapybą. Maždaug tuo metu jis susipažino su [[ukijo-e|japonų estampais]], kurių dekoratyvumas ir plokštuminis vaizdavimas paveikė tiek jo, tiek bendrai impresionistų kūrybą.
Į Prancūziją K. Monė grįžo pro Nyderlandus, kur sukūrė vietos kanalų, vėjo malūnų vaizdų. [[1872]] m. K. Monė nutapė „[[Įspūdis, saulėtekis]]“ (''Impression, soleil levant''), vaizduojantį [[Havras|Havro]] uosto vaizdą.<ref>Brodskaya, Nathalia, Kalitina, Nina. ''Claude Monet''. New York : Parkstone International, 2011, p. 194</ref> Šis kūrinys buvo eksponuojamas pirmoje impresionistų parodoje [[1874]] m. ir dabar yra Paryžiaus Marmottan
Pirmoji impresionistų paroda įvyko 1874 m. fotografo [[Feliksas Nadaras|Felikso Nadaro]] studijoje. Prie impresionistų prisijungė [[Edgaras Dega|E. Dega]] ir kai kurie jo prikalbinti draugai. K. Pisaro kvietimu parodoje eksponavo [[Polis Sezanas]]. [[Eduaras Manė]] atsisakė dalyvauti parodoje, nors neabejotinai buvo kviestas, tačiau joje eksponavo E. Manė ratelio tapytoja [[Berta Morizo]]. F. Bazilis buvo žuvęs 1870 m. karo metu. Tai buvo pirmoji nepriklausoma nuo oficialaus Salono dailininkų grupės paroda Prancūzijoje. Nors anksčiau keletas impresionistų kūrinių buvo priimti eksponuoti Salone, tačiau mažų matmenų jų peizažai būdavo beveik nepastebimi nei kritikų, nei publikos. K. Monė, [[Pierre-Auguste Renoir|O. Renuaras]], [[Camille Pissarro|K. Pisaro]], [[Alfred Sisley|A. Sislėjus]] gyveno skurdžiai ir beveik išimtinai priklausė nuo pasiturinčių draugų kaip E. Dega ir B. Morizo, kurie galėjo prisidėti prie parodų finansavimo.
K. Monė pirmojoje impresionistų parodoje pademonstravo 9 paveikslus, antrojoje 1876 m. − 18, trečiojoje 1877 m. − 30, ketvirtojoje 1879 m. − 29 paveikslus. Penktojoje ir šeštojoje, bei aštuntojoje parodose K. Monė nedalyvavo, septintojoje 1882 m. eksponavo 35 paveikslus.<ref> Brodskaya, Nathalia, Kalitina, Nina. ''Claude Monet''. New York : Parkstone International, 2011, p. 83</ref> K. Monė pradėjo tapyti paveikslų serijas, kurių pirmąja tapo vaizduojanti Sen Lazaro geležinkelio stotį Paryžiuje (tapyta dar 1876−1877 m.).
Eilutė 73:
Po 1890 m. K. Monė dirbo vis labiau vienišas. Impresionistų grupė iširo 1886 m. Jo draugas K. Pisaro persimetė į [[neoimpresionizmas|neoimpresionizmą]], O. Renuaras pradėjo tapyti susižavėjęs [[Engras|Engro]] ir italų renesanso menu. Nors abu tapytojai po 1890 m. grįžo prie impresionistinio tapybos metodo, jie kūryboje atrado naujų įkvėpimo šaltinių. K. Monė niekuomet neapleido impresionistinio metodo vis labiau gilindamasis į šviesos studijavimą, jo drobės pradėjo prarasti gyvybingumą ir lyriškumą. Po 1890 m. serijos tapo pagrindine K. Monė tapybos forma: šieno stirtų (1891), [[tuopa|tuopų]] (1892) ir Ruano katedros (1894). Šiose serijose vaizduojamas vienas objektas varijuojant šviesą ir žiūrėjimo tašką. [[Ruanas|Ruano]] katedros fasadas nutapytas skirtingu dienos metu ir iš šiek tiek skirtingų matymo kampų. 20 katedros paveikslų buvo eksponuoti [[1895]] m. Diuran-Riuelio galerijoje. Pasak K. Monė, jis buvo išsinuomojęs kambarį netoli katedros ir vienu metu tapė kelias drobes − keičiantis dienos metui pereidavo dirbti nuo vienos prie kitos drobės.<ref>[http://www.metmuseum.org/toah/hd/cmon/hd_cmon.htm Laura Auricchio, 2004. Metropolitan Museum of Art]</ref> Jis buvo pirmuoju reikšmingu Europos dailininku, skyrusiu paveikslų serijas vieno objekto vaizdavimui, ir tikėtina, kad tam buvo įkvėptas japonų meninininko [[Hokusajus|Hokusajaus]] estampų serijų („[[36 Fudzijamos kalno vaizdai]]“).
1899−1904 m. K. Monė bent tris kartus lankėsi [[Londonas|Londone]], sukūrė serijas paveikslų, vaizduojančių parlamento rūmus, Vaterlo ir Čaring Kroso tiltus.<ref>[https://www.britannica.com/biography/Claude-Monet Encyclopaedia Britannica]</ref> 1908 ir 1909 m. dailininkas tapė [[Venecija|Venecijos]] rūmus ir kanalus. Tačiau daugiausiai K. Monė dirbo savo sodyboje Živerni. Jis 1893 m. nusipirko papildomą sklypą, per kurį tekėjo Epto
[[2004]] m. K. Monė paveikslas „Londonas, Parlamentas, Saulės efektai rūke“ (''Le Parlement, Effet de Brouillard'', [[1904]]), buvo parduotas už 20 mln. JAV dolerių. 2008 m. vienas iš „Vandens lelijų“ paveikslų aukciono metu parduotas už 80,4 mln.<ref>[http://www.nytimes.com/2008/06/25/arts/design/25auct.html?_r=0 nytimes.com]</ref>, 2014 m. kitas − už 54 mln. JAV dolerių<ref>[http://www.bloomberg.com/news/articles/2014-06-23/monet-s-water-lilies-sells-for-54-million-in-london bloomberg.com]</ref>
| |||