Claude Monet: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 73:
Po 1890 m. K. Monė dirbo vis labiau vienišas. Impresionistų grupė iširo 1886 m. Jo draugas K. Pisaro persimetė į [[neoimpresionizmas|neoimpresionizmą]], O. Renuaras pradėjo tapyti susižavėjęs [[Engras|Engro]] ir italų renesanso menu. Nors abu tapytojai po 1890 m. grįžo prie impresionistinio tapybos metodo, jie kūryboje atrado naujų įkvėpimo šaltinių. K. Monė niekuomet neapleido impresionistinio metodo vis labiau gilindamasis į šviesos studijavimą, jo drobės pradėjo prarasti gyvybingumą ir lyriškumą. Po 1890 m. serijos tapo pagrindine K. Monė tapybos forma: šieno stirtų (1891), [[tuopa|tuopų]] (1892) ir Ruano katedros (1894). Šiose serijose vaizduojamas vienas objektas varijuojant šviesą ir žiūrėjimo tašką. [[Ruanas|Ruano]] katedros fasadas nutapytas skirtingu dienos metu ir iš šiek tiek skirtingų matymo kampų. 20 katedros paveikslų buvo eksponuoti [[1895]] m. Diuran-Riuelio galerijoje. Pasak K. Monė, jis buvo išsinuomojęs kambarį netoli katedros ir vienu metu tapė kelias drobes − keičiantis dienos metui pereidavo dirbti nuo vienos prie kitos drobės.<ref>[http://www.metmuseum.org/toah/hd/cmon/hd_cmon.htm Laura Auricchio, 2004. Metropolitan Museum of Art]</ref> Jis buvo pirmuoju reikšmingu Europos dailininku, skyrusiu paveikslų serijas vieno objekto vaizdavimui, ir tikėtina, kad tam buvo įkvėptas japonų meninininko [[Hokusajus|Hokusajaus]] estampų serijų („[[36 Fudzijamos kalno vaizdai]]“).
1899−1904 m. K. Monė bent tris kartus lankėsi [[Londonas|Londone]], sukūrė serijas paveikslų, vaizduojančių parlamento rūmus, Vaterlo ir Čaring Kroso tiltus.<ref>[https://www.britannica.com/biography/Claude-Monet Encyclopaedia Britannica]</ref> 1908 ir 1909 m. dailininkas tapė [[Venecija|Venecijos]] rūmus ir kanalus. Tačiau daugiausiai K. Monė dirbo savo sodyboje Živerni. Jis 1893 m. nusipirko papildomą sklypą, per kurį tekėjo Epto upelis. Nukreipęs upelio srovę dailininkas sukūrė kūdrą ir virš jos pastatė japonišką tiltą, augino įvairių augalų vandens sodą. Beveik 30 metų K. Monė tapė savo nuosavus sodus, vandens lelijas, baseiną ir jo tiltą. Ilgainiui nuo paprastų vandens lelijų paveikslų dailininkas perėjo prie sieninės tapybos. [[1911]] m. mirė K. Monė žmona Alice Hošedė, [[1914]] m. mirė jo sūnus Žanas. [[1923]] m. K. Monė akyje susiformavo katarakta, dėl kurios jis turėjo dvi operacijas. Klodas Monė mirė [[1926]] m. [[gruodžio 5]] d. Jis palaidotas [[Živerni]] bažnyčios kapinėse. Iki pat gyvenimo galo dailininkas tapė impresionistine maniera, nebuvo paveiktas
[[2004]] m. K. Monė paveikslas „Londonas, Parlamentas, Saulės efektai rūke“ (''Le Parlement, Effet de Brouillard'', [[1904]]), buvo parduotas už 20 mln. JAV dolerių. 2008 m. vienas iš „Vandens lelijų“ paveikslų aukciono metu parduotas už 80,4 mln.<ref>[http://www.nytimes.com/2008/06/25/arts/design/25auct.html?_r=0 nytimes.com]</ref>, 2014 m. kitas − už 54 mln. JAV dolerių<ref>[http://www.bloomberg.com/news/articles/2014-06-23/monet-s-water-lilies-sells-for-54-million-in-london bloomberg.com]</ref>
| |||