Difference between revisions of "Vilniaus universiteto biblioteka"

nuorodos, gramatika
(nuorodos, gramatika)
}}
[[Vaizdas:VU biblioteka. 2006-08-10.jpg|thumb|right|295px|Vilniaus universiteto biblioteka (vaizdas iš Sarbievijaus kiemo pusės)]]
'''Vilniaus universiteto biblioteka''' ('''VUB''') – seniausia [[Lietuva|Lietuvos]] akademinė [[biblioteka]]. Ją [[1570 m.|1570]] m. įkūrė [[jėzuitai]]. VU biblioteka yra 9 metais senesnė už [[Vilniaus universitetas|Vilniaus universitetą]]. Viena iš nedaugelio [[Europa|Europos]] bibliotekų, veikianti tame pačiame pastate, kuriame ir įsikūrė. Istorinė bibliotekos vieta – Filologijos skaitykla. VUB saugoma apie 5,3 mln. dokumentų. Bendras lentynų ilgis – 166 km (palyginimui tai būtų atstumas nuo Vilniaus iki [[Rokiškis|Rokiškio]]).<ref>[http://www.mb.vu.lt/idomu Įdomu]</ref> Šiuo metu biblioteka turi apie 44 tūkst. registruotų vartotojų. [[1753 m.|1753]] m. VU buvo įkurta viena seniausių Europoje ir pirmoji Lietuvoje astronomijos observatorija: šiuo metu jos patalpose veikia Vilniaus universiteto biblioteka (VUB Baltoji salė). Biblioteką kasmet aplanko apie 10 tūkst. turistų iš visos Lietuvos ir kitų pasaulio šalių, tarp jų ir iš [[Pietų Afrikos Respublika|Pietų Afrikos Respublikos]], [[Šri Lanka|Šri Lankos]], [[Taivanas|Taivano]], [[Argentina|Argentinos]], [[Australija|Australijos]], [[Kinijos Liaudies Respublika|Kinijos]], [[Indija|Indijos]], [[Čilė|Čilės]], [[Pietų Korėja|Korėjos]] ir kt.
 
Bibliotekoje lankėsi įvairių pasaulio valstybių valdžios bei dvasiniai vadovai – prezidentai, karaliai, princai, tarp kurių – [[Belgija|Belgijos]] karališkoji šeima, [[Princas Čarlzas|Velso princas Čarlzas]], [[Jungtinės Amerikos Valstijos|JAV]] prezidento žmona [[Laura Bush]], popiežius [[Jonas Paulius II]], [[Tibetas|Tibeto]] dvasinis vadovas [[Dalai Lama XIV|Dalai Lama]], [[Nyderlandai|Nyderlandų]] karalienė ir daugelis kitų.<ref>[http://www.mb.vu.lt/idomu Bibliotekoje lankėsi įvairių pasaulio valstybių valdžios bei dvasiniai vadovai ]</ref>
 
Vilniaus universiteto biblioteka susideda iš centrinės bibliotekos, įsikūrusios šalia [[Lietuvos Respublikos prezidentūra|Prezidentūros]], Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro Saulėtekyje ir fakultetų bei centrų bibliotekų, išsidėsčiusių visame mieste.
 
== Istorija ==
=== Vilniaus jėzuitų kolegijos ir akademijos biblioteka ===
 
Biblioteką (kartu su Vilniaus jėzuitų kolegija) [[1570 m.|1570]] m. [[liepos 17]] d. įsteigė jėzuitai, į Lietuvą atvykę vyskupo [[Valerijonas Protasevičius|Valerijono Protasevičiaus]] kvietimu. [[1579 m.|1579]] m. Vilniaus jėzuitų kolegiją perorganizavus į Vilniaus universitetą biblioteka tapo akademijos, dar vėliau – ir universiteto biblioteka. Pagrindu bibliotekai tapo jai perduoti [[Žygimantas Augustas|Žygimanto Augusto]] ir Vilniaus vyskupo sufragano Georgijaus Albinijaus knygų rinkiniai. Vėliau didelius knygų rinkinius bibliotekai perdavė ir kiti katalikų hierarchai ir pasauliečiai didikai: Vilniaus vyskupas [[ValerijonasV. Protasevičius]], kardinolas [[Jurgis Radvila]], Vilniaus vyskupas [[Eustachijus Valavičius]], Vilniaus kanauninkas Kazimieras Vaišnaravičius ir kiti.
 
Iš [[pasaulietis|pasauliečių]], dovanojusių Vilniaus universiteto bibliotekai asmenines knygų kolekcijas, išskirtini Lietuvos didikai [[Sapiegos]]. [[1655 m.|1655]] m. jų dovanotų knygų registre buvo išvardyta apie 3 tūkst. knygų, tarp jų – rečiausi [[inkunabulas|inkunabulai]] ir kiti reti leidiniai. Per 200 jėzuitų vadovavimo universitetui metų bibliotekos fondai išaugo nuo 4,5 tūkst. iki 11 tūkst. tomų ([[1773 m.|1773]] m.).
 
Bibliotekai augti trukdė karai, gaisrai ir grobstymai. Dėl to daug universiteto knygų atsidūrė užsienyje – [[Rusija|Rusijoje]], [[Lenkija|Lenkijoje]], [[Švedija|Švedijoje]], kitose valstybėse.
 
=== Carinėje Rusijoje ===
Tragiškai pasibaigus [[1794 m. sukilimas|1794 m. sukilimui]], įvyko [[Trečiasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas]], po kurio didžioji Lietuvos dalis su sostine [[Vilnius|Vilniumi]] atiteko [[Rusijos imperija|carinei Rusijai]]. [[1803 m.|1803]] m. Lietuvos vyriausioji mokykla pavadinta Vilniaus imperatoriškuoju universitetu. XIX a. antrajame dešimtmetyje Vilniaus universitetas jau buvo vienas pirmaujančių [[Rusijos imperija|Rusijos imperijos]] universitetų. Mokslinio darbo pagyvėjimas palankiai veikė ir biblioteką.
 
Universiteto bibliotekai vadovauti [[1804 m.|1804]] m. paskirtas profesorius Gotfrydas Ernestas Grodekas. Jo pastangomis universiteto biblioteka tapo prieinama Vilniaus visuomenei. Nuo [[1815 m.|1815]] m. leista išsinešti knygas į namus – atidarytas abonementas. Knygas į namus buvo leidžiama išsinešti universiteto darbuotojams ir studentams, švietimo apygardos tarnautojams, gimnazijos mokytojams. Biblioteka buvo perkelta į Mažąją aulą, ten įrengta 90 vietų skaitykla. G. E. Grodeko iniciatyva pradėtas sudarinėti kortelinis (abėcėlinis), vėliau sisteminis katalogas.
 
[[1832]] m. [[gegužės 1]] d. [[caras]] [[Nikolajus I]] uždarė Vilniaus universitetą. Prasidėjo vienas liūdniausių bibliotekos istorijos laikotarpių – didelė jos fondų dalis buvo išvežta iš Vilniaus ir išdalyta įvairioms carinės Rusijos mokslo įstaigoms.
=== Po pasaulinių karų ===
[[Vaizdas:Plaque commemorating 400th anniversary of the Vilnius University Library.jpg|thumb|right|200px|1970 m. pakabinta atminimo lenta ant bibliotekos sienos, skirta 400 metų jubiliejui]]
[[1919]] m. [[balandžio 21]] d. Vilnių okupavo [[Lenkija]]. [[Spalio 11]] d. atkurtasis Vilniaus universitetas pavadinamas [[Steponas Batoras|Stepono Batoro]] vardu. Universiteto bibliotekos fondai, nors ir nuniokoti, išliko dar gana gausūs, tačiau knygų lietuvių kalba buvo labai mažai.
 
[[1939]] m. Lietuvai atgavus Vilnių, senoji Vilniaus universiteto biblioteka atgijo. Deja, netrukus [[Antrasis pasaulinis karas]] jos darbą vėl nutraukė. Bibliotekos darbuotojai karo metais visomis jėgomis gelbėjo knygų fondus nuo grobstymo ir gaisrų. Po karo reikėjo skubiai tvarkyti sugriautą universitetą ir biblioteką. Per trumpą laiką įrengtos skaityklos, organizuotas informacinis bibliografinis darbas. Bibliotekai pavyko sugrąžinti apie 13 tūkst. įvairiais laikotarpiais išvežtų vertingų leidinių.
=== Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę ===
[[Vaizdas:Vu 0099mkic+.jpg|right|thumb|250px|Saulėtekio slėnyje kyla MKIC pastatų kompleksas]]
Nuo [[1993 m.|1993]] m. bibliotekoje veikia elektroninis katalogas. Tai pirmasis elektroninis katalogas Baltijos šalyse, nuo [[1994 m.|1994]] m. prieinamas per internetą.
 
Bendradarbiaujant su [[UNESCO]], [[1998]] m. išleista kompaktinė plokštelė „Istoriniai Vilniaus universiteto bibliotekos rinkiniai“ buvo antrasis tokio pobūdžio elektroninis leidinys visoje Lietuvoje.
Kitas reikšmingas įvykis – pirmosios lietuviškos knygos [[Martynas Mažvydas|M. Mažvydo]] [[Martyno Mažvydo katekizmas|Katekizmo]] sukakčiai skirtų paminklinių durų įrengimas [[2001]] m.
 
Nuo [[2001]] m. [[gruodžio 1]] d. bibliotekoje pradėjo veikti vartotojų aptarnavimo posistemė. Vilniaus universiteto studentai, bibliotekos vartotojai nuo tos dienos gali užsisakyti leidinį, esantį elektroniniame kataloge, iš bet kurios kompiuterizuotos darbo vietos, sužinoti, ar jis yra, ir tik tada ateiti į biblioteką.
 
[[2003]] m. VUB tapo atkurtosios Vilniaus knygrišių gildijos (įkurtos [[1664]] m.) buveine (pirmininkas Cezar Poliakevič). [[2003]] m. išleistas katalogas „Vilniaus universiteto bibliotekos paleotipai“.
[[2007]] m. VU centrinėje bibliotekoje įkurtas Humanistikos ir informacijos centras. Tais pačiais metais biblioteka pasikvietė išorės ekspertą veiklos analizei ir rekomendacijoms iš JAV, Fulbright programos specialistę Barbie E. Keiser.
 
[[2009]] m. [[kovo 26]] d. pasirašyta trišalė sutartis (tarp [[Švietimo ministerija|LR švietimo ir mokslo ministerijos]], Centrinės projektoprojektų valdymo agentūros ir Vilniaus universiteto) dėl naujojo Vilniaus universiteto bibliotekos pastato projekto „Nacionalinio atviros prieigos mokslinės komunikacijos ir informacijos centro“ (MKIC) finansavimo ir administravimo.
 
[[2013 m.|2013]] m. [[vasario 6]] d. atidarytas MKIC.
[[Vaizdas:Filosofsk.jpg|thumb|right|220px|Filosofijos skaitykla]]
[[Vaizdas:Laikrasciai.jpg|thumb|right|220px|Periodikos skaitykla]]
'''Humanistikos informacijos centras''' (HIC, {{la|hic}} – 'čia') atidarytas [[2007 m.|2007]] m. [[Rugsėjo 7|rugsėjo 7]] d.]] HIC veikia belaidis internetas. Seminarų kambarius nemokamai gali rezervuoti studentai, dėstytojai. HIC fondą sudaro humanistikos studijų krypties leidiniai. HIC galima rasti dokumentinių ir meninių filmų [[DVD]] kolekciją.
 
HIC sudaro 4 patalpos (skaityklos):
* ''Žalioji'' (periodikos skaitykla), kurios atvirame fonde – įvairios tematikos naujausi žurnalai lietuvių ir anglų kalbomis.
 
'''Lituanistikos skaitykla''' buvo atidaryta [[2008 m.|2008]] m. po VUB rekonstrukcijos. Skaitykloje įrengtos kompiuterizuotos ir individualaus darbo vietos. Ją sudaro 2 patalpos, kuriose kaupiami mokslinių tyrinėjimų apie [[Lietuvos istorija|Lietuvos istoriją]], [[Lietuvių kalba|kalbą]], literatūrą, kultūrą ir meną dokumentai, išleisti Lietuvoje ir užsienyje nuo [[1918 m.|1918]] m. Viena Lituanistikos skaityklos patalpa – moderni skaitykla, kurioje sukaupta tarpukario periodika, vertingiausi moksliniai tyrinėjimai apie Lietuvos istoriją, geografiją, kultūrą, meną ir t. t. Kita Lituanistikos skaityklos patalpa pavadinta prof. [[Jurgis Lebedys|Jurgio Lebedžio]] kambariu, skirtu lietuvių kalbos ir literatūros studijoms. Jame įrengta asmeninė J. Lebedžio kolekcija bei memorialinė ekspozicija. Kambaryje yra individualaus darbo vietos; yra galimybė rezervuoti kambarį paskaitoms ar seminarams.
 
'''Filosofijos skaitykla''' atidaryta [[2010 m.|2010]] m. [[Kovo 2|kovo 2]] d]]. Skaitykla perkelta iš Filosofijos fakulteto, taip pradėtas fakultetų bibliotekų integravimas į pagrindines Vilniaus universiteto bibliotekos patalpas. Skaityklą sudaro 4 patalpos, kuriose įrengta 40 individualių bei 11 kompiuterizuotų darbo vietų. Atviruose fonduose – edukologijos, filosofijos, psichologijos, sociologijos, socialinio darbo ir medicinos studijų literatūra. Skaitykloje veikia belaidis internetas.
 
Po remonto VU bibliotekos centriniuose rūmuose atidaryta '''Laikraščių skaitykla'''. Skaitykla yra III aukšte šalia Filosofijos skaityklos esančio koridoriaus pabaigoje. Skaitykloje rasite naujausius pagrindinius Lietuvoje leidžiamus dienraščius ir savaitraščius. Taip pat archyvinius laikraščių komplektus: „7 meno dienos“, „Atgimimas“, „Dialogas“, „Dienovidis“, „Lietuvos rytas“, „Lietuvos žinios“, „Literatūra ir menas“, „Mokslo Lietuva“, „Šiaurės Atėnai“, „Tremtinys“, „Voruta“, „XXI amžius“. Skaitykloje veikia belaidis internetas.
 
'''Orientalistikos skaitykla''' atidaryta [[2011 m.|2011]] m. [[Vasario 15|vasario 15]] d]]. Skaitykla įkurta iki šiol nenaudojamose, architektūriškai sudėtingose, bet įdomiausiose ir aukščiausiai esančiose bibliotekos patalpose. Ši skaitykla – tyliausia bibliotekos vieta, skirta ramiam, ilgų apmąstymų reikalaujančiam darbui. Orientalistikos skaitykloje saugomi moksliniai ir mokomieji Azijos kalbų, kultūrų, religijų, filosofijos, antropologijos ir meno istorijos leidiniai, leidiniai originalo ir užsienio kalbomis bei grožinė literatūra, Alfredo Binderio orientalistinė kolekcija.
 
'''Istorijos šaltinių skaitykla''' atidaryta [[2015 m.|2015]] m. [[Spalio 15|spalio 15]] d]]., minint VUB 445 metų jubiliejų.  Skaitykla skirta besidomintiems istorijos šaltiniais, jų tyrimais, istorijos mokslu ir studijomis. Skaitykloje sukauptas fondas pasižymi išbaigtumu ir kokybe. Jo suformavimu rūpinosi istorijos mokslo ekspertai iš [[Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas|VU Istorijos fakulteto]] ir šios tematikos informacijos šaltinių spektrą išmanantys dalyko bibliotekininkai.
 
== Kultūros paveldas ==
'''Retų spaudinių skyriuje''' yra apie 160 tūkst. didelės mokslinės, kultūrinės ir istorinės vertės spaudinių, išleistų iki [[1800 m.|1800]] m.: 315 inkunabulų, 1650 paleotipų, didžiausias Lietuvoje senųjų lietuviškų knygų ([[1547 m.|1547]]-[[1917 m.|1917]]) rinkinys. Čia saugomas [[Kartografija|kartografijos]] fondas, kurį sudaro apie 1000 senųjų [[Atlasas|atlasų]] ir 10 tūkst. [[Žemėlapis|žemėlapių]].
 
'''Rankraščių skyriuje''' saugoma per 226 tūkst. XIII–XX a. dokumentų įvairiomis pasaulio kalbomis <ref>{{Citation |last= |first= |title=Vilniaus universiteto bibliotekos istoriniai rinkiniai|url=http://www.mb.vu.lt/unesco/ivadas.htm |accessdate=2009-03-24}}</ref>.
'''A. Mickevičiaus muziejuje''' galima rasti istorinės medžiagos, kuri yra susijusi su [[Adomas Mickevičius|A. Mickevičiaus]] kūryba ir veikla.
 
Seniausi VUB eksponatai: „Žemės donacija“ (datuojama [[1209]] m.); iliuminuota, rankraštinė knyga „Psalterium Mariae“; Inkunabulas „Rabanus Maurus. Opus de universo“ (Strassburg, [[1467 m.|1467]] m.).
 
Be to, VUB yra saugoma: [[Martyno Mažvydo katekizmas|Martyno Mažvydo Katekizmas]], kuris yra suskaitmenintas ir pateikiamas tarp [http://gluosnis.vu.lt/biblio/dperziura.pradzia?nr=32 Vilniaus universiteto bibliotekos skaitmeninių kolekcijų]; [[Kazimieras Semenavičius|Kazimiero Semenavičiaus]] knyga „Didysis artilerijos menas“ ([[1650 m.|1650]] m.); Mažiausia knyga Lietuvos spaustuvėms 475 ([[1997 m.|1997]] m.) (knyga yra 10x11 mm dydžio); [[Vilniaus lobis|Vilniaus (Ribiškių) lobis]]; žymių Lietuvos ir pasaulio mokslo bei kultūros veikėjų, karališkųjų šeimų ir [[Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė|Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės]] valdovų autografų kolekcija.
 
=== VU bibliotekos istorinės salės ===
==== Pranciškaus Smuglevičiaus salė ====
[[Vaizdas:VU bibliotekos Smuglevičiaus salė.JPG|right|thumb|220px|P. Smuglevičiaus salė]]
Seniausioji universiteto salė pavadinta ją dekoravusio žymiausiojo Lietuvos klasicistinės tapybos atstovo [[Pranciškus Smuglevičius|Pranciškaus Smuglevičiaus]] (1745–1807[[1745 m.|1745]]–[[1807 m.|1807]]) vardu. Tai XVII a.pradžios universiteto salė. Jau XVI a. antroje pusėje joje buvo jėzuitų vienuolyno refektorius. Salė turi XVII a. pradžiai būdingus cilindrinius skliautus su liunetėmis. Salės viduryje skliautuose XX a. pradžioje restauruota išlikusi XVII a. freska, vaizduojanti [[Marija (Jėzaus motina)|mergelę Mariją]], savo apsiaustu gaubiančią Universiteto profesorius jėzuitus. Iki XVIII a. pabaigos čia buvo akademijos valgykla (refektorius). Salę paskyrus bibliotekai ir viešosioms paskaitoms, P. Smuglevičius apsiėmė ją naujai dekoruoti. [[1804 m.|1804]] m. atnaujintoje salėje buvo sušauktas mokslo metų pradžios posėdis. Salė buvo paversta Vilniaus Imperatoriškojo universiteto aula<ref>{{Citation |last= |first= |title=Vilniaus universiteto rūmai. Teksto autorė: Audronė Mačiulytė-Kasperavičienė ; sudarytojai: M. Sakalauskas, A. Stravinskas ; redakcinė komisija: J. Kubilius (pirmininkas) … [et al.]. Vilnius : Vaga, 1979. 112 p.}}</ref>. Uždarius universitetą, salė atiteko Medicinos-chirurgijos akademijai. [[1855 m.|1855]] m. salė buvo perleista [[Vilniaus archeologijos komisija|Vilniaus Laikinosios archeologijos komisijos]] Senienų muziejui. [[1865 m.|1865]] m. salė buvo perleista Vilniaus viešajai bibliotekai.
 
[[1929 m.|1929]] m. klasicistinį salės dekorą atkūrė tapytojas restauratorius Jurgis Hopenas. Skliautų viduryje, trijų P. Smuglevičiaus paveikslų vietoje, tapytojas Kazimieras Kviatkovskis rekonstravo XVII a. freską. Aštuoni P. Smuglevičiaus salės sietynai padaryti XX a. pradžioje, o salėje pakabinti per [[1929 m.|1929]] m. restauraciją. Salės baldai – retas Lietuvoje XIX a. II pusės specialios paskirties baldų pavyzdys.
 
Šiuo metu istorinė P. Smuglevičiaus salė – viena įspūdingiausių ir dažniausiai lankomų universiteto architektūrinio ansamblio vietų. Ne tik dėl ypatingo salės dekoro, kuris yra vienintelis Lietuvoje išlikęs P. Smuglevičiaus polichromijos pavyzdys, bet ir dėl unikalių ekspozicijų, rengiamų iš Bibliotekos retų spaudinių skyriaus kolekcijų. Istorinė salė dar laukia restauracijos, bet [[2008 m.|2008]] m. buvo atlikti būtiniausi darbai jos reprezentatyvumui išlaikyti ir sudaryti palankesnes sąlygas retų dokumentų skaitytojams ir tyrinėtojams. Buvo atnaujintas parketas, sudėtas universitetui švenčiant 400 metų jubiliejų ([[1979 m.|1979]] m.), restauruota dalis XIX a. antroje pusėje pagamintų baldų, pakeista nuo [[1929 m.|1929]] m. neatnaujinta elektros instaliacija.
 
==== Joachimo Lelevelio salė ====
[[Vaizdas:VU bibliotekos J.Lelevelio salė.JPG|right|thumb|220px|J.Lelevelio salė]]
Jėzuitų laikais per antrąjį ir trečiąjį salės aukštus į viršų kilo beveik kvadratinė koplyčia su skliautuotomis lubomis. [[1773 m.|1773]] m. panaikinus jėzuitų ordiną, koplyčia atiteko Fizikos katedrai. Tuomet koplyčia buvo perdalyta į du aukštus: apačioje įsikūrė fizikos laboratorija, o dabartinėje salėje buvo piešimo katedra. Joje yra dirbęs tapytojas [[Jonas Rustemas]].
 
[[1930 m.|1930]] m. J. Hoppenui restauravus šią salę, į ją buvo perkelta [[Joachimas Lelevelis|Joachimo Lelevelio]] knygų ir atlasų kolekcija (atitekusi Universitetui [[1929 m.|1929]] m., vykdant paskutinę profesoriaus valią<ref>{{Citation|last=|first=|title=Bulotaitė, Nijolė. Vilnius university / Nijolė Bulotaitė. Vilnius: Baltos lankos, 2007. 36 p.;}}</ref>). Tada salė pavadinta jo vardu, joje įrengta J. Lelevelio atminimui skirta ekspozicija.
 
==== Baltoji salė (senoji observatorija) ====
[[Vaizdas:VU bibliotekos baltoji salė.JPG|right|thumb|200px|Baltoji salė]]
[[Vaizdas:Radziwill telescope in VULibrary02.JPG|thumb|right|200px|Lietuvos didiko [[Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė|Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės]] padovanotas pirmasis Vilniaus astronomijos observatorijos teleskopas. (Bibliotekos Baltoji salė)]]
Baltoji salė – sudėtinė senosios observatorijos dalis. Baltojoje salėje buvo įsikūrusi ketvirtoji Europoje [[Vilniaus universiteto astronomijos observatorija|astronomijos observatorija]]. Projekto autorius ir statytojas – [[Tomas Žebrauskas]]. Observatorijos projektavimas buvo pradėtas [[1752 m.|1752]] m. rudenį. Lėšų statyboms paaukojo [[Grigalius Antanas Oginskis]] ir jo duktė Elžbieta Oginskaitė-Puzinienė. Observatoriją sudarė Baltoji salė, Mažoji salė, du lengvi keturkampiai triaukščiai bokštai ir du vieno aukšto bokšteliai. Tai erdvi, 6,4 m aukščio patalpa, gerai apšviesta iš abiejų pusių 14 langų. T. Žebrausko suprojektuotą Baltąją salę į tris dalis skaido šeši masyvūs barokiniai [[Piliorius|pilioriai]], apjuosti puošniais karnizais. Salės lubose įrengta ovalinė anga jungiasi su virš jos esančia mažesne sale, kuri yra tarsi Baltosios salės tąsa. Taip buvo perteikta barokinės begalybės idėja. Įspūdingi salės meniniai akcentai – arkų voliutos ir konsolės, teikiančios salei klasikinės rimties.
 
Salės, į kurią vedė sukti laiptai, grindys išklotos akmeninėmis smiltainio plokštėmis. Siaurais laipteliais galima pakilti į išlikusį vieną iš dviejų Observatorijos bokštelių. Ypač puošnus salės gale esantis durų portalas su dviem dorėninio orderio piliastrais. Frizo metopose pavaizduoti keturi [[Zodiakas|Zodiako ženklai]]: Avinas, Vėžys, Svarstyklės ir Ožiaragis. Timpano viduryje – gipsinis medalionas su karaliaus [[Stanislovas Augustas Poniatovskis|Augusto Poniatovskio]] portretu. Virš frontono – deivės [[Diana|Dianos]] alegorinė figūra, laikanti fundatorės E. Oginskaitės-Puzinienės portretą, ir [[Uranija]] su žvaigždžių vainiku rankoje. Abiejuose portalo pusėse stovėjo iki mūsų dienų neišlikusios dvi [[Nikė|Nikės]] figūros<ref>{{Citation |last= |first= |title=Vilniaus universiteto rūmai. Teksto autorė: Audronė Mačiulytė-Kasperavičienė ; sudarytojai: M. Sakalauskas, A. Stravinskas ; redakcinė komisija: J. Kubilius (pirmininkas) … [et al.]. Vilnius : Vaga, 1979. 112 p.}}</ref>. Šis portalas reikšmingas kaip pirmasis Vilniaus ankstyvojo klasicizmo pavyzdys, kuriame suderintas iš baroko paveldėtas puošnių detalių bei simbolių gausumas ir naująjį klasicizmo stilių lemianti architektūrinių dalių pusiausvyra bei tektonika.
XVIII a. pabaigoje [[Martynas Počobutas|Martyno Počobuto]] iniciatyva pagal architekto [[Martynas Knakfusas|Martyno Knakfuso]] projektą pristatytas klasikinio stiliaus observatorijos priestatas. Į jį buvo atgabentas didžiulis kvadrantas ir kiti instrumentai.
 
Astronomijos observatorija pergyveno patį universitetą ir veikė iki [[1882 m.|1882]] m. [[balandžio 20]] dienosd. [[1876 m.|1876]] m. observatorija labai nukentėjo nuo gaisro, o 1883 m. buvo uždaryta. Salė restauruota 1995–1997[[1995 m.|1995]]–[[1997 m.|1997]] m. Restauravimo projekto autorė architektė Aldona Švabauskienė. Dabar salė priklauso Vilniaus universiteto bibliotekai, joje veikia skaitykla. Salę puošia senieji istoriniai astronomijos prietaisai, gaubliai, nuolat rengiamos parodos.
 
==== Filologijos skaitykla ====
Virš buvusio jėzuitų refektoriaus (dabar Smuglevičiaus salė), antrame aukšte yra XVII a. salė – buvusi jėzuitų svetainė-biblioteka (Hypocanastum commune). Salės architektūrinę vertę pabrėžia XVII a. žemi cilindriniai skliautai su [[Liunetė|liunetėmis]].
 
Kaip ir P. Smuglevičiaus salėje, čia išlikę būdingi XVII a. skliautai, Rytinėje sienoje restauruotas XVIII a. freskos fragmentas – polichrominių tyrimų dėka surastas nutapytas langas, išlikęs jėzuitų svetainės laikų, ir tapybos frangmentasfragmentas galinėje sienoje. Spėjama, kad tai tapybos apie buvusio židinio angą likučiai<ref>{{Citation |last= |first= |title=Bulotaitė, Nijolė. Vilnius university / Nijolė Bulotaitė. Vilnius : Baltos lankos, 2007. 36 p.;}}</ref>.
 
XVII a. skliautuose atsirado įtrūkimų, todėl sienos buvo suveržtos metalinėmis juostomis – ankeriais. Salėje pagal XIX a. vid. parketų, išlikusių Universiteto patalpose, pavyzdžius atstatytas skydinis parketas. Ant galinės sienos kabo Vilniaus universiteto auklėtinio [[Simonas Daukantas|Simono Daukanto]] portretas ([[Lietuvos dailės muziejus|Dailės muziejuje]] saugomo [[1850 m.|1850]] m. tapyto Jono Zenkevičiaus paveikslo kopija)
 
Po daugelio rekonstrukcijų salė prarado savo pirminį vaizdą. Jėzuitų laikus šiandien primena renesansinė salės erdvė ir freska salės dešinėje, vaizduojanti akliną langą. Nuo [[1945 m.|1945]] m. salėje įsikūrė Vilniaus universiteto bibliotekos bendroji skaitykla. [[2010 m.|2010]] m. [[lapkričio 30]] d. salėje atidaryta Filologijos skaitykla.
 
==== Profesorių skaitykla ====
Po kelerių metų salės antrame aukšte skliautai neišlaikė mūro svorio ir pradėjo skilti. Mūrinės trečiojo aukšto vidinės sienos buvo nuardytos. Sukonstruotos medinės pertvaros su koridoriumi per vidurį, iš abiejų pusių įrengti kambariai.
 
XVIII a. pabaigoje buvo nutarta įrengti čia skaityklą. Tada salę restauravo ir pritaikė bibliotekai architektas [[Mykolas Angelas Šulcas|Mykolas Šulcas]]. Lubas puošia [[Karolis Podčašinskis|Karolio Podčašinskio]] XIX a. pradžioje sukurti mediniai kesonai, restauruoti po [[1969 m.|1969]] m. gaisro<ref>{{Citation |last= |first= |title=Bulotaitė, Nijolė. Vilnius university / Nijolė Bulotaitė. Vilnius : Baltos lankos, 2007. 36 p.;}}</ref>.
 
[[1919 m.|1919]] m. salę restauravo Stepono Batoro universiteto profesorius, tapytojas [[Ferdinandas Ruščicas|Ferdinandas Rusčicas]]. Jis atkūrė po tinku aptiktą augalinių motyvų frizą. Salės klasicistinis dekoras buvo atstatytas [[1970 m.|1970]] m., kai salės sienos įgavo pirmykštę pilką spalvą.
 
== Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras (MKIC) ==
[[Vaizdas:Mkic-pagrindinis.jpg|right|thumb|200px|MKIC vaizdas nuo pėsčiųjų tako]]
[[Vaizdas:MKIC_2011_01_26.JPG|right|thumb|200px|MKIC statyba (2011 m. sausio 26 d.)]]
[[2010 m.|2010]] m. [[vasario 17]] d. Vilniaus universiteto rektorius akad. [[Benediktas Juodka]] pasirašė sutartį su generaliniu rangovu AB „YIT Kausta“ dėl Nacionalinio atviros prieigos mokslinės komunikacijos ir informacijos centro [[Saulėtekio slėnis|Saulėtekio slėnyje]] statybos darbų. Pastato atidarymas įvyko [[2013]] m. [[vasario 6]] d.<ref>http://www.ekonomika.lt/naujiena/vu-atidare-moderniausia-biblioteka-lietuvoje-35886.html#6065 Atidaryta VU biblioteka</ref>, MKIC tapo pirmuoju Saulėtekio technologijų slėnio statiniu.
 
Pastatą kūrė architektas Rolandas Palekas. [[2013 m.|2013]] m. [[Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija|Aplinkos ministerija]] MKIC pripažino geriausiu architektūros kūriniu per pastaruosius dvejus metus urbanistikos ir architektūros srityse.<ref>http://naujienos.vu.lt/ivertinimai/vilniaus-universiteto-bibliotekos-mkic-geriausias-architekturos-kurinys-lietuvoje/</ref>
 
MKIC pastatas susideda iš trijų korpusų, sujungtų cokoliniu aukštu:
24

edits