Ignacas Štachas: Skirtumas tarp puslapio versijų

}}

 

== Biografija ==

Baigęs mokslus [[Varnių kunigų seminarija|Varnių kunigų seminarijoje]], kurį laiką buvo [[Varnių katedra|Varnių katedros]] vikaru, vėliau [[Žemaičių vyskupija|Žemaičių vyskupijos]] kancleriu. Pasižymėjo stropumu, gerai sutvarkė vyskupijos archyvus. Sumaniam ir energingam kunigui paskyrimas į [[Šiauliai|Šiaulius]] buvo garbingas, nes vėliau [[Šiauliai|Šiauliuose]] apsilankęs vyskupas [[Motiejus Valančius]] „Žemaičių vyskupystėje“ rašė, kad Šiaulių žmonės myli kunigus, o Šiaulių bažnyčią verta būti katedra.

Klebonas I. Štachas remontavo bažnyčią, tvarkė jos aplinką – [[1848]] metais šventoriuje pasodino pirmuosius dar tebeaugančius kaštonus, rūpinosi visais kitais reikalais ir negalėjo taikstytis su neregėtai išplitusiu girtavimu.

== Blaivybės apaštalas ==

[[Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčia|Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios]] klebono, blaivybės pradininko kunigo I. Štacho laikotarpiu [[Lietuva|Lietuvoje]] sparčiai plito girtavimas, dvarininkai steigė smukles, karčiamas, valstiečiai buvo priversti pirkti degtinę. Jam tikriausiai buvo žinoma apie airių blaivybės kampaniją, kurią [[1838]] m. pradėjo airių kapucinas Teobaldas Metju. Tai Ignacą Štachą, kartu su [[Šiaulėnai|Šiaulėnų]] parapijos klebonu Augustinu Kybartu (1795-1860 m.) paskatino steigti blaivybės brolijas. I. Štachas su bendraminčiais apie [[1846]] m. pradėjo registruoti parapijiečius, norinčius tapti blaivininkais ir įkūrė Blaivybės broliją. Veikla buvo vaisinga – per dešimtmetį Šiauliuose žymiai sumažėjo parduotuvių, prekiaujančiu alkoholiu. Šį I. Štacho pradėtą darbą toliau tęsė Žemaičių vyskupas [[Motiejus Valančius]], [[1858]] m. paskelbęs savo garsųjį laišką ir pakvietęs visus į tautos išblaivinimo sąjūdį.