Opera: Skirtumas tarp puslapio versijų

 

Kaip savarankiškas žanras operetė susiklostė [[XIX amžius|XIX a.]] 6 dešimtmetyje [[Prancūzija|Prancūzijoje]]. Ž. [[Ofenbachas]] pagrindinis kūrėjas. Pastarasis, pasitelkęs dramaturgus H. Meilhacą ir L. Halevy, kūrė intelektualią, drastiškai valdžios trūkumus pajuokiančią satyrą ("Orfėjas pragare" [[1858 m.]], "Gražioji Elena" [[1864 m.]], "Paryžiaus gyvenimas" [[1886 m.]], "Perikola" [[1868 m.]]). Ofenbacho tradicijas tęsė A. Ch. Lecocqas ("Ponios Angot duktė" [[1872 m.]]), R. Planquette'as ("Kornevilio varpai" [[1877 m.]]), A. E. Audranas ("Lėlė" [[1896 m.]]) 

Septintajame dešimtmetyje operetė suklestėjo [[Viena|Vienoje]]. Austrijos kompozitoriai atsisakė parodijos elementų, kūrė pagal buitinius, lyrinius siužetus, retai domėjosi socialinėmis temomis. Jų operetei būdinga lengva, nerūpestinga nuotaika. Austrų operetės pradininku laikomas F. von Suppe. Jo žymiausiose operetėse ("Gražioji Galatėja" [[1865 m.]], "Lengvoji kavalerija" [[1866 m.]], "Dona Džuanita" [[1880 m.]]) ryšku itališkosios ''opera buffa'' ir prancūzų operos įtaka. Pripažinimo sulaukė ir J. [[Johanas Štrausas|Štrauso]] (j.) operetės "Šikšnospanris" ([[1874 m.]]), "Linksmasis karas" ([[1881 m.]]), "Naktis Venecijoje" ([[1883 m.]]), "Čigonų baronas" ([[1885 m.]]) dėl jų [[Europa|Europoje]] labai išpopuliarėjo valsas.