Opera: Skirtumas tarp puslapio versijų

 

== Dž. Verdis ==

[[Vaizdas:Nabucco1112.14.jpg|thumb|241x241px|Opera "Nabukas" Niujorko Metropolitan opera teatre.]]

Dž. Verdis sūkūrė 28 operas: "Obertas, San Bonifačio grafas", "Karalius vienai dienai", "Nabukas", "Lombardai pirmajame kryžiaus žygyje", "Ernani", "Du foskariai", "Žana d'Ark", "Alzyra", "Atila", "Makbetas", "Banditai", "Jeruzalė", "Korsaras", "Lenjano mūšis", "Luiza Miler", "Stifelijus", "Rigoletas", "Trubadūras", "Traviata", "Sicilijos mišparai", "Simonas Bokanegra", "Haroldas", "Kaukių balius", "Likimo galia", "Don Karlas", "Aida", "Otelas", "Falstafas". Jis iš esmės atspindi visą XIX amžiaus 2-osios pusės italų muzikos istoriją. Savo kūryboje plėtodamas italų operos tradicijas, itin pabrėžė vieną romantizmo tendencijų - tautiškumą. Ankstyvasis Dž. Verdžio kūrybos laikotarpis sutapo su italų tautinio atgimimo ''Risorgimento'' laikotarpiu, o jo vardas tapo patriotų simboliu. Šio laikotarpio operos: "Nabukas" ("Nabuchodonosaras") (1842 m.), "Ernani" (1844 m.), "Makbetas" (1847 m.), "Luiza Miler" (1849 m.) žavi ne vien muzikos grožiu, bet ir patriotinėmis, pasipriešinimo prievartai idėjomis. Naujasis Dž. Verdžio kūrybos tarpsnis prasidėjo, kai pasirodė "Rigoletas" (1851 m.), "Traviata" (1853 m.), "Trubadūras" (1853 m.). Siužeto pagrindas - asmeninės "mažųjų žmonių" dramos, istorijos ir visuomenės gyvenimo įvykiai buvo tik jų fonas. Šio laikotarpio operose Dž. Verdžio kūryboje įsikūnijo romantizmo suaktualinta operos prigimties, t.y. operos kaip dramos, idėja. Vėlesnės jo operos ("Sicilijos mišparai" (1855 m.), "Don Karlas" (1867 m.), "Aida" (1871 m.)) didžiosios operos stiliaus. Operoms "Kaukių balius" (1859 m.), "Likimo galia" (1862 m.) būdinga išradingesnė harmonija, originalesnė orkestruotė. didesnės dramaturginės reikšmės ansambliai, leitmotyvais suvienyta operos muzikinė ir dramatinė struktūra. Vėlyvosios Verdžio operos - tragiškasis "Otelas" (1887 m.) ir komiškasis "Falstafas" (1893 m.) - laikomos meniškiausiomis itališkomis operomis. Nuo ankstesniųjų operų "Otelas" skyrėsi nuolatine orkestro motyvų plėtote, transformuojama dramatine, lyrine melodija, nenutrūkstama muzikos tėkme kiekviename veiksme. Joje sukurtos ištisinio muzikinio plėtojamo scenos: numeriai sujungti, rečitatyvai persipynę su melodingais epizodais, veiksmų vientisumas sustiprina nuoseklų operos dramatizmą. Nuolat tobulindamas kūrybos metodus ir techniką, Dž. Verdis labiausiai ištobulino italų operą.