Opera: Skirtumas tarp puslapio versijų

 

== R. Vagneris ==

[[Vaizdas:Vokietija (Bairoitas).jpg|thumb|Richardo Vagnerio svajonių teatras Bairoite, Vokietijoje. Skirtas tik jo operoms.]]

Ypatingas romantinės vokiečių operos reiškinys - Richardo Vagnerio kūryba. [[Richard Wagner|R. Vagneris]] teigė, kad muzikos uždavinys - paklusti dramos ekspresijai, ją išryškinti. Jis tikėjo visiška dramos ir muzikos vienove, manydamas, kad jas tarpusavyje sieja ta pati draminė idėja. Savo mintis apie kūrybą, operą, meną išdėstė teoriniuose veikaluose "Menas ir revoliucija" ("Die Kunst und die Revolution", 1849 m.), "Ateities meno kūrinys" ("Das Kunstwerk der Zukunft", 1850 m.), "Opera ir drama" ("Oper und Drama", 1851 m.) Svarbiausios operos: "Rienzi" (1842 m.), "Skrajojantis olandas" (1843 m.), "Tanhoizeris" (1845 m.), "Lohengrinas" (1850 m.), tetralogija "Nybelungų žiedas" ("Reino auksas", "Valkirija", "Zygfrydas", "Dievų žūtis", 1857-1874 m.), "Tristanas ir Izolda" (1857-1859 m.), Niurnbergo meisterzingeriai (1862-1867 m.), "Parsifalis" (1882 m.). Didžiausias R. Vagnerio, operos reformuotojo, siekis - sukurti sudėtinį meno kūrinį (vok. ''Gesamtkunstwek''), vienijantį visus scenos meno elementus. Siekdamas savo operos vientisumo, libretus kūrė pats. 1876 metais Bairoite buvo atidarytas naujas, tik jo operų spektakliams skirtas, teatras. Muzikinėmis dramomis vadinamuose R. Vagnerio operose išnyko įprastinė žanro numerinė struktūra, dramaturgijos pagrindu tapo leitmotyvai, skambantys nuolatos, neatskiriamai siejantys kiekvieną veiksmo atkarpą, formuojantys "begalinę melodiją". Mito kaip idėjų ir siužetų šaltinio sureikšminimas, "begalinės melodijos" kūrimo metodas, novatoriška harmonija, orkestro vaidmuo - šie R. Vagnerio kūrybos bruožai turėjo įtakos tolesnei operos žanro raidai.