Giotto di Bondone: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
papildyta, iliustruota |
SNėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 42:
Apie 1304−1306 m. Džotas kūrė freskas [[Arenos koplyčia|Arenos koplyčioje]] [[Paduja|Padujoje]], kurias užsakė rėmėjas Enriko Skrovenji, norėdamas išpirkti tėvo, lupikautojo, nuodėmes. Šiose freskose, atliktose palyginus per gana trumpą laiką, iškilo Džoto brandusis stilius, pasireiškęs tolydžiu meistriškumu, stilistine vienove ir vaizduojamų žmonių figūrų prakilnumo svarbiausia vieta scenose. Arenos koplyčiai Džotas nutapė krucifiksą (kitu manymu, jis tapytas apie 1317 m., dabar Padujos valstybiniame muziejuje). Po darbų Padujoje Džotas keliavo į [[Riminis|Riminį]], kuriame sukūrė krucifiksą ''[[Tempio Malatestiano]]'' ir 1310 m. tikriausiai buvo Romoje, kur sukūrė dizainą didžiulei mozaikai ''„Navicella“'' Šv. Petro bazilikoje (senojoje). Šis darbas yra beveik sunaikintas, išlikęs menkais fragmentais ir restauraciniais plotais. Tuo metu Džotas buvo garsiu ir pasiturinčiu dailininku, jo kūriniai tapo didelės skalės: „Visų Šventųjų Madona“ (Uficių galerijoje) ir „Mergelės Marijos palaidojimas“ (Berlyno paveikslų galerijoje). Periodas tarp Arenos koplyčios freskų ir apie 1320 m. Džoto kūryboje vadinamas „klasikiniu“.
Nuo 1320 m. Džotas daugiausiai dirbo Florencijoje. Daugelis paminėtų šio laikotarpio jo darbų dingo ar buvo išsklaidyti po muziejus. [[Šventojo Kryžiaus bazilika|Šv. Kryžiaus bazilikoje]] Džotas dekoravo bent 4 koplyčias Florencijos įtakingoms giminėms.<ref>Zuffi, Stefano. ''Giotto''. Milan: Electa, − 1995. p. 11.</ref> Dviejų iš jų, Perucių ir Bardžių, koplyčių dekoras išliko, Barončeli koplyčioje išliko Džoto kurtas [[poliptikas]]. Tuo metu Džotas tikriausiai turėjo įsteigęs dirbtuves, daug darbo užsakymuose atliko jo mokiniai. 1327 m. Džotas, kartu su [[Tadejas Gadis|Tadeju Gadžiu]] ir [[Bernardas Dadis|Bernardu Dadžiu]], įstojo į Florencijos gydytojų ir vaistininkų gildiją. Apie 1329 m. Džotas keliavo į Neapolį, kur [[Robertas Anžu]] buvo užsakęs jam kūrinių (neišlikę), apie 1330 m. dailininkas buvo Bolonijoje, kur sukūrė altorinį paveikslą (Bolonijos pinakotekoje), daugiausiai atliktą mokinių.<ref>Zuffi, Stefano. ''Giotto''. Milan: Electa, − 1995. p. 12.</ref> Romoje Džotas sukūrė iš dviejų pusių nutapytą „Stefaneskio altorių“ Šv. Petro bazilikai (Vatikano pinakotekoje). 1334 m. dailininkas Florencijoje buvo paskirtas vadovauti [[Santa Maria del Fiore]] katedros statyboms. Pabuvojo Milane, tačiau jokie darbai iš šios kelionės nežinomi. Grįžęs į Florenciją Džotas prižiūrėjo katedros kampanilės statybas, jis mirė 1337 m. sausio 8 d. ir buvo palaidotas [[Santa Maria del Fiore]] katedroje su didelėmis iškilmėmis.<ref>Zuffi, Stefano. ''Giotto''. Milan: Electa, − 1995. p. 151.</ref> Nei vienas Džoto portretas neišliko, žinoma, kad jis buvo mažo ūgio ir esą bjaurus. Negražiais buvo ir jo vaikai. Esą [[Dantė]], aplankęs Džotą, paklausė dailininko, kaip jam, tokių puikių paveikslų autoriui, išėjo tokie negražūs vaikai. Į tai Džotas atsakė, kad vaikus jis kūrė naktį.
==Kūryba==
[[Vaizdas:Uffizi_Giotto.jpg|thumb|right|150px|Džoto di Bondonės skulptūra [[Uficių galerija|Uficių galerijos]] portike]]
Kai kurie menotyrininkai Džoto kūrybą priskiria vėlyvajai gotikai, nes jo darbų stiprus religinis turinys dar artimas [[Viduramžiai|viduramžiams]]. Tačiau jis neabejotinai buvo naujos eros pradininkas, novatorius, kuris savo tapyboje panaudojo visai naujas, gotikai nežinomas išraiškos priemones. Gotikos dailininkai daugiausia plėtojo monumentalųjį žanrą – vitražą, be to, miniatiūrą. Jie nesistengė perteikti erdvės, jų tapyba buvo plokščia. Pasak Čenino
Džoto mokytojo, puikaus dailininko [[Čimabujė]]s (''Cimabue'') nuostabių spalvų freskos labiau priminė [[Bizantija|Bizantijos]] meną. Tuo tarpu Džoto tapyboje ryškėjo naujas vaizdavimas. Jis pradėjo naudoti šviesotamsą: šešėliu atitolindamas, o šviesa priartindamas daiktus ir išgaudamas gilumą. Šviesos ir šešėlių žaismas jam padėjo išgauti ir daikto ar figūros apimtį, paveikslas tapo nebeplokščias. Džotas atrado perspektyvos dėsnius: daiktus, esančius pirmame plane, vaizdavo didesnius, o toliau esančius – mažesnius, t. y. naudojo dvimatę perspektyvą. Tačiau tai ne vieninteliai Džoto nuopelnai – perspektyva ir šviesotamsa tebuvo priemonės geriau išreikšti savo idėjas. Anksčiau už Džotą dailininkai vaizdavo figūras sustingusias, statiškas, išrikiuotas viena šalia kitos, bet neturinčias tarpusavio ryšio. Savo paveiksluose genialusis tapytojas susiejo figūras vieną su kita, sujungė jas bendru veiksmu, vykstančią dramą sustiprindamas jausmine išraiška.
| |||