Vietininkas: Skirtumas tarp puslapio versijų

327 pridėti baitai ,  prieš 5 metus
S
nėra keitimo aprašymo
SNo edit summary
SNo edit summary
'''Vietininkas''' ({{la|Locativuslocativus}}) – [[linksnis]], nurodantis vietą (''locus''). Atsako į klausimus „kur?“, „kame?“.
 
Vietininko linksnis buvo [[indoeuropiečių prokalbė]]je, todėl yra išlikęs dalyje indoeuropiečių kalbų ([[baltų-slavų kalbos|baltų-slavų]], [[sanskritas|sanskrite]], lotynų). Dalyje kitų linksniuojamų kalbų ([[senovės graikų kalba|senovės graikų]], senovės germanų) vietininko forma buvo sumišusi su kitais linksniais. Dabartinis [[lietuvių kalba|lietuvių]] [[bendrinė kalba|bendrinės kalbos]] vietininkas yra [[inesyvas]].
 
Lietuvių kalboje seniau buvo (dabar kaip [[archaizmas|archaizmai]] kartais vartojami) ir kitų vietą reiškiančių linksnių – tai [[iliatyvas]], [[aliatyvas]] ir [[adesyvas]]. Šios vietininko atmainos yra archaizmai tik dabartinės kalbos atžvilgiu, nes iš visų lietuvių kalbos [[linksnis|linksnių]] jie yra naujausi, buvo sudaryti vėliau už visus kitus linksnius ir gyvavo trumpiausiai.
 
ne indoeuropiečiųneindoeuropiečių kalbų, vietininkas naudojamas vartojamas[[tiurkų kalbos|tiurkų]], [[finougrų kalbos|finougrų]], įvairiose [[indėnų kalbos]]e. [[turkų kalba|Turkų kalboje]] vietininko priesaga yra '''-da''', tačiau jos išraiška gali kisti dėl balsių harmonijos ir suduslėjimo (''oda – oda'''da''''', ''ev – ev'''de''''', ''kitap – kitap'''ta'''''). Finougrų kalbose yra 6-9 vietininko raiškos būdai (iliatyvas, inesyvas, eliatyvas, aliatyvas, adesyvas, abliatyvas, superesyvas ir kt.).
 
Pvz., [[estų kalba|estų kalboje]]:
18 013

pakeitimų