Italija: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
→Dailė ir skulptūra: papildytas skyrelis |
|||
Eilutė 227:
Italija kaip valstybė neegzistavo iki šalies susivienijimo [[1861]] m. Dėl šio palyginti vėlyvo susivienijimo ir istorinės autonomijos sričių, kurios apima [[Apeninai|Apeninų]] pusiasalį, daug tradicijų, kurias mes dabar atpažįstame kaip itališkas, gali būti kildinamos iš jų kilmės. Nepaisant šių sričių politinės ir socialinės izoliacijos, Italijos indėlis į kultūrinį ir istorinį [[Europa|Europos]] paveldą išlieka didžiulis. [[2014]] m. Italijoje buvo daugiausiai [[UNESCO]] saugomų paveldo objektų pasaulyje (51).
=== Dailė, skulptūra ir
Iš Italijos kilę daugybė svarbių meno ir intelektualinių judėjimų, kurie pasklido visoje Europoje, tokie kaip [[
XV a. pradžios Florencijoje, „renesanso lopšyje“, iškilo trys pagrindiniai menininkai: architektas [[Bruneleskis]], skulptorius [[Donatelas]] ir tapytojas [[Mazačas]]. Jų atradimus mene pratęsė architektas [[Leon Battista Alberti|Albertis]], tapytojai [[Fra Andželikas]], [[Pjeras dela Frančeska]], [[Mantenja]], [[Perudžinas]], [[Sandras Botičelis]], [[Džovanis Belinis]] ir kiti. XV a. pabaigoje ir XVI a. pradžioje kūrė trys didieji italų renesanso menininkai: [[Leonardas da Vinčis]], [[Mikelandželas]] ir [[Rafaelis]], kurių kūriniai padarė milžinišką įtaką Europos menui. [[Bramantė]] pradėjo [[Šv. Petro bazilika|Šv. Petro bazilikos]] statybas Romoje. XVI a. klestėjo Venecijos koloristinė dailės mokykla ([[Džordžonė]], [[Ticianas]], [[Paolas Veronezė]], [[Tintoretas]]), [[manierizmas|manieristinė]] dailė ([[Džulijus Romanas]], [[Pontormas]], [[Bronzinas]], [[Parmidžaninas]]), kūrė didelę įtaką Europos užmiesčio vilų dizainui padaręs architektas [[Andrea Palladio|A. Paladijas]].
XVI a. pabaigoje Italijoje pradėjo formuotis nauja stilistika − [[barokas]], kuriai atstovavo [[Karavadžas]] ir jo pasekėjai, bei labiau klasikinė [[Karačiai|Karačių]] mokykla. Barokas ypač pasireiškė [[Roma|Romos]] miesto architektūroje. Joje dirbo [[Lorencas Berninis|Berninis]], [[Frančeskas Borominis|Borominis]] ir kiti. XVII a. antroje pusėje Italijos ekonomika smuko, sumažėjo dailės užsakymų, XVIII a. vėlyvuoju baroku atsigavo Venecijos dailės mokykla, vedama sienų tapybos meistro [[Giovanni Battista Tiepolo|Tjepolo]] ir vedutisto [[Kanaletas|Kanaleto]]. XVIII ir XIX a. sandūroje kūrė iškiliausiu [[klasicizmas|klasicizmo]] skulptoriumi įvardijamas [[Antonijus Kanova|A. Kanova]].
XIX a. Italijos dailė nebevaidino žymesnio vaidmens Europos dailėje. Kai kurie iš žymesnių XIX a. dailininkų: [[Francesco Hayez|F. Ajesas]], [[Džiuzepė Fatoris|Dž. Fatoris]], [[Džovanis Boldinis|Dž. Boldinis]]. XX a. pradžioje italų dailininkai pradėjo [[futurizmas|futurizmo]] modernistinę meno srovę, kūrė metafizinės tapybos atstovai ([[Giorgio de Chirico|Dž. De Kirikas]], [[Giorgio Morandi|Dž. Morandis]]). XX a. antroje pusėje išgarsėjo architektas [[Renzo Piano]].
=== Literatūra ===
| |||