Kopa: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Lot-bot-as (aptarimas | indėlis)
S Šablonų peradresavimų šalinimas
Nestea (aptarimas | indėlis)
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 3:
[[Vaizdas:Morocco Africa Flickr Rosino December 2005 84514010.jpg|300px|thumb|Čebio [[ergas (reljefas)| ergas]], Marokas]]
 
'''Kopa''' – [[vėjas|vėjo]] supustyta [[smėlis|smėlio]] [[kalva]] smėlėtuose pajūriuose, paežerėse, paupiuose, [[dykuma|dykumose]]. Jos slenka vyraujančio vėjo kryptimi nuo kelių centimetrų iki kelių metrų per metus. Kopos yra dviejų rūšių: judriosios ir nejudriosios, kitaip negyvosios. Kai kopos apauga augalija, jos nustoja judėti ir tampa negyvosiomis kopomis. Senosios [[Lietuva|Lietuvos]] pajūrio kopos susidarė prieš 5000 – 60005000–6000 metų. [[Kuršių nerija|Kuršių nerijos]] kopos susidarė prieš 200 metų.<ref>Gudonavičienė ir kiti. „Iliustruotas enciklopedinis žinynas“. Kaunas. Jotema. 2005</ref>
 
== Kopų judėjimas ==
Yra du smėlio kopų tipai – [[barchanas|barchanai]] ir seifai, arba išilginės kopos.

Barchanai paprastai būna dykumos pakraščiuose, kur smėlio palyginti nedaug ir dažnai yra šiek tiek krūmų skrebų. Šios kopos pjautuvo pavidalo: jų ragai atkreipti pavėjui. Tarp kopų yra [[gargždas]] arba plika [[uoliena]]. Vėjas lėkštuoju šlaitu pučia smiltis aukštyn. Kai jos pasiekia kopos viršūnę, nusirita žemyn statesniuoju pavėjiniu šlaitu. Taip smėlio grūdeliai iš kopos užpakalinės dalies nuolat pernešami į priešakinę, ir kopa lėtai slenka. Didžiulės kopos slenka nepaprastai lėtai, o maži barchanai nuslenka iki 15 m per metus. Kur barchanų yra daug, jie išsirikiuoja eile ir sudaro skersinę kopą.
 
Seifai, arba išilginės kopos, užima gana didelius dykumo plotus. Tai ilgi smėlio gūbriai, kuriuos vienus nuo kitų skiria uolėti arba akmeningi ruožai, nuo kurių vėjo sūkuriai nupustė smėlį. Kur visą dykumą dengia [[smėlis]], barchanai ir seifai susilieja ir sudaro netvarkingą kalvotą paviršių.
Smulkiausios dulkės pakyla į orą tūkstančius metrų, nulekia šimtus kilometrų ir, jei būna išnešamos už dykumos ribų, nusėdusios sudaro labai derlingą liosinį [[dirvožemis|dirvožemį]].<ref>Beazley Mitchell. „Žemė ir jos gėrybės“. Vilnius. Valstybinė enciklopedijų leidykla. 1992</ref>
 
eilutė 15 ⟶ 18:
 
=== Barchanai ===
Vėjo supustytos pusmėnulio arba pjautuvo pavidalo smėlio kalvos ilgais lėkštais priešvėjiniais, trumpais stačiais pavėjiniais šlaitais, pereinančiais į pavėjui atkreiptus ragus. <ref>Tarptautinių žodžių žodynas http://www.tzz.lt/</ref>. [[Barchanas|Barchanai]] labai judrios kopos per metus galinčios nukeliauti kelis šimtus metrų.
 
=== Barchaniniai gūbriai ===
eilutė 43 ⟶ 46:
|-
! Nr.
! Kopa
! Kopa<ref>Environmental graffiti. http://www.environmentalgraffiti.com/</ref>
! Santykinis aukštis, m
! Vieta
eilutė 83 ⟶ 86:
|-
| 8
| ''Mingsha Shan''<ref>China travelz. http://www.chinatravelz.com/</ref>
| 250
| [[Dunhuangas|Dunhuango]] oazė, Taklamakano dykuma, Kinija
|-
| 9
| ''Star Dune''
| 230
| [[Didžiojo Smėlio kopų nacionalinis parkas]], [[Koloradas (valstija)| Koloradas]], JAV
|-
| 10
| [[Pilos kopa|''The Great Dune ofdu PylaPilat'']]
| 107
| Arkačono[[Arkašono įlanka]], Prancūzija
|}
 
== Kopos Lietuvoje ==
Lietuvoje yra dviejų tipų kopos: pakrantės ir žemyninės. Didžiausios Lietuvoje kopos yra Kuršių nerijoje. Apaugusių mišku, žemyninių kopų yra Pietryčių (Dainavos) smėlingoje lygumoje, [[Varėnos rajono savivaldybė|Varėnos rajone]], [[Kazlų Rūda|Kazlų Rūdos]], [[Viešvilė]]s, Skersabalių apylinkėse.<ref>Pukelytė Violeta. „Senųjų žemyninių kopų tyrimai Lietuvoje“. Baltica, nr. 24 specialus leidimas. Vilnius. 2011. 147–150</ref> Aukščiausios ir didžiausios kopos Lietuvoje yra [[Parnidžio kopa]] su Saulės laikrodžiu (52 m), [[Urbo kalnas|Urbo kopa]], ant kurios stovi Nidos švyturys (52 m), ir [[Didžioji kopa]] (50 m).
 
== Galerija ==