Dviskaita: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Šablonų peradresavimų šalinimas |
|||
Eilutė 13:
== Dviskaita lietuvių kalboje ==
XX a. vid. dviskaita iš lietuvių kalbos norminio varianto išnyko, nors dar tarpukariu naudota tiek literatūroje, tiek oficialioje raštvedyboje. Tiesa, jau ir daugelyje senesnių raštų (XVI–XIX a.) dviskaitos formų pilnai nesilaikyta, dažniausiai tik nurodant objektą, o toliau tekste kaitaliojant su daugiskaita. Dabar dviskaita sutinkama daugiausia tarmėse (ypač [[žemaičių kalba|žemaičių]]),
Nuo [[indoeuropiečių prokalbė]]s laikų dviskaitos [[vardininkas]]-[[galininkas]]-[[šauksmininkas]] buvo vienodi. Taip yra ir [[lietuvių kalba|lietuvių kalboje]]. Nė viena [[indoeuropiečių kalba]] neišsaugojo daugiau kaip keturių skirtingų dviskaitos formų (nebent, kaip žemaičių, buvo susikurtos naujoviškos).
Išskyrus 1. linksniuotės daiktavardžius (ir kitus šio tipo linksniuojamuosius žodžius), dviskaitos [[naudininkas]] ir [[įnagininkas]] šiais laikais skiriasi tik priegaide, bet, kol galūnės nebuvo sutrumpintos, skyrėsi ir kirčio vieta: ''kam''? − dvíema šakóma, ''kuo''? − dviemà šakomà.
Galūnėms sutrumpėjus, dviskaitos [[naudininkas]] tariamas trvirtaprade priegaide, o [[įnagininkas]] − tvirtagale: ''kam''? − dvíem šakóm (katė́m, avìm, sūnùm, akmenìm), ''kuo?'' − dviẽm šakõm (katė̃m, avim̃, sūnum̃, akmenim̃).
Pirmosios linksniuotės daiktavardžių (ir kitų šio tipo linksniuojamųjų žodžių) įnagininkas skiriasi ne tik priegaide, net ir turi ne kitokią nei [[vienaskaita|vienaskaitos]] ar [[daugiskaita|daugiskaitos]] galūnę: ''kam?''− dvíem vilkám (dvyniám, kepiniám), tačiau ''kuo?'' − dviẽm vilkam̃ (dvyniam̃, kepiniam̃). Trumposios daugiskaitos naudininko ir įnagininko formos (me -s, -is) vertinamos kaip perimtos iš dviskaitos
Dviskaitos [[galininkas|galininko]]-[[vietininkas|vietininko]] reliktais lietuvių kalboje laikomos tarminės formos ''pusiaũ(s)'' 'pusiau', ''dviejaũ(s) 'dviese'.
{| class="wikitable"
eilutė 34 ⟶ 43:
|}
Dažniausiai dviskaitos formos eina su [[įvardis|įvardžiais]], [[skaitvardis|skaitvardžiais]] bei įvardžio ir skaitvardžio dūriniais du/dvi, abu(du), abi(dvi). Manoma, kad tokį atsiradimą galėjo nulemti galūnių trumpėjimas ir homofonizacija, dėl ko reikėjo dviskaitą atskirti įvardžiais (pvz., ''Mantvilās dvi marti buva graži'' – „Mantvilos dvi marčios buvo gražios“). Dviskaitos formas seniau turėję poriniai objektai (''aki, ausi, koji, ranki'') palaipsniui pasikeitė į daugiskaitą, o dviskaitines formas išlaikė tik nurodant du tokius pat objektus iš keleto<ref>http://www.baltistica.lt/index.php/baltistica/article/view/825/752</ref>.
Dviskaitinės kilmės yra klausiamasis įvardis „katras?“ (t. y. „kuris iš judviejų?“), kurio reikšmė dabar susiliejo su žodžiu „kuris?“. Parodomųjų įvardžių dviskaita tebėra plačiai vartojama – ''abudu, tiedu (tuodu), šiedu (šiuodu), judu, anudu, mudu'' ir kt.
Veiksmažodžiuose dviskaita išlikusi prasčiau. I-as asmuo turi galūnę '''-va''', o antras – '''-ta'''. Jos kilo iš senesniųjų '''-vā''', '''-tā''', plg. sangrąžinius veiksmažodžius ''darykivos'' 'darykimės', ''darykitos'' 'darykitės'' ([[lietuvių kalba|liet.]] ''o'' kilęs iš ilgojo balsio ā). Šiedvi galūnės gali būti pridėtos prie įvairių laikų ir nuosakų veiksmažodžių; pvz.<ref>http://babaev.tripod.com/archive/grammar12.html#8</ref>:
* mudu einava („einame“), skaitova („skaitome“), judu einata („einate“), skaitota („skatote“);
* mudu eikiva („eikime“), skaitykiva („skaitykime“), judu eikita („eikite“), skaitykita („skaitykite“);
| |||