Naujoji apaštalų bažnyčia: Skirtumas tarp puslapio versijų

Naujosios apaštalų bažnyčios (toliau – NAB) šaknys siekia XIX a. viduryje [[Anglija|Anglijoje]] prasidėjusį irvingistų judėjimą, dar vadintą "Katalikiška apaštališka bažnyčia“. Galima išskirti dvi judėjimo šaknis: viena jų – apie patį [[presbiteronai|presbiterionų]] kunigą Irving‘ą susibūrę jo pasekėjai, kita – [[katalikai|katalikų]] kunigo George Lutz‘o pasekėjai. Judėjimas įsisiūbuoja nuo [[1826]] iki [[1832]] m., kuomet jo dalyviai faktiškai atsiskiria nuo [[katalikai|katalikų]], presbiterionų ir kitų Anglijoje veikusių krikščioniškų konfesijų, siekdami atkurti [[apaštalai|apaštalų]] tarnystę ir tokiu būdu pasiruošti antrajam Kristaus atėjimui. Judėjimo pradžioje pagrindiniai akcentai buvo apokaliptiniai bei charizminiai, greita visuomenės raida, nukrikščionėjimas, interpretuoti kaip artėjančios pasaulio pabaigos ženklai, pabaigos, kuriai reikia ruoštis. Šią pabaigą skelbė ir pranašystės dovanas turintys bažnyčios vadovai (pranašystė, greta kitų charizminių apraiškų, buvo labai būdinga ankstyvajam irvingistų judėjimui). 1832 m. judėjime buvo įšventinti pirmieji apaštalai, tuo paskelbiant katalikiškosios apaštališkos bažnyčios pradžią. Siekdami suvienyti krikščionybę, naujosios bažnyčios vadovai 1836 m. aplinkraščiu krikščioniškų bažnyčių vadovams ragino susivienijus laukti Kristaus atėjimo, nors suprantama, kad į tokį kvietimą kitos krikščionių bažnyčios neatsiliepė. Tačiau visgi irvingistų judėjimas gan greitai išplito į Šveicariją ir Vokietiją. Reikėtų pastebėti, kad viena pirmųjų irvingistų bendruomenių kontinentinėje Europoje susikūrė Memelyje, šiandieninėje Klaipėdoje.

Kaip jau minėta aukščiau, pirmojiPirmoji irvingistų bendruomenė dabartinės Lietuvos teritorijoje suformuota jau 19 a. ketvirtajame dešimtmetyje. [[Klaipėda|Klaipėdoje]] tuomet veik ėveikė maždaug 20 asmenų bendruomenė, kurią sudarė daugiausiai [[Škotai|škotų]] kilmės asmenys. Vėliau bendruomenė atsirado Karaliaučiuje – pastaroji vėliau, iš irvingistų judėjimo susiformavus NAB, tapo regioniniu NAB centru. [[1867]] m. joje buvo 411 narių, o jau po kelių metų jų skaičius išaugo dvigubai.

Po [[1923]] m. sukilimo ir Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos Respublikos, dalis NAB parapijų atsidūrė Lietuvos Respublikos administruojamoje teritorijoje. Čia veikė [[Šilutė|Šilutės]], [[Priekulė|Priekulės]], [[Paleičiai|Paleičių]], [[Saugai|Saugų]] ir [[Klaipėda|Klaipėdos]] parapijos. Seniausia iš jų yra Šilutės parapija, įsteigta [[1902]] m., padedant [[1898]] m. įsteigtai [[Tilžė|Tilžės]] parapijai. Steigimo metu parapijoje buvo apie 150 tikinčiųjų, iki [[1934]] m. ji išaugo iki 250 tikinčiųjų, turėjo savo maldos namus. Pamaldos šioje bažnyčioje vyko iki [[1944]] m. Klaipėdos parapija buvo įsteigta [[1910]] m., taip pat padedant [[1898]] m. įsteigtai Tilžės parapijai. Tiek Klaipėdos, tiek Priekulės parapijos turėjo savo pastatus.

Be [[Mažoji Lietuva|Mažosios Lietuvos]], pirmosios nepriklausomybės laikotarpiu NAB parapijos veikė taip pat ir [[Kybartai|Kybartuose]], [[Drazdynai|Drazdynuose]] bei [[Vištytis|Vištytyje]]. Kybartų parapija buvo įsteigta dar 1914 m. Stalupėnų parapijos iniciatyva, turima žinių apie pastarosios parapijos leidžiamą laikraštį bei turėtus maldos namus. Turima duomenų apie bent vienos parapijos registraciją pagal Draugijų įstatymą (1925 m. Kybartų parapija buvo įregistruota Vilkaviškio apskrities viršininko). Ar minėtos bendruomenės buvo traktuojamos kaip religinės organizacijos, nėra žinoma: bent jau Kėdainių bendruomenei teisė vesti metrikacijos knygas (tikybinėms organizacijoms tai buvo leidžiama) nebuvo suteikta.