Carl Gustaf Emil Mannerheim: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Karlas Gustavas Emilis Manerheimas''' ({{sv|Carl Gustaf Emil Mannerheim}} [[1867 m.]] [[birželio 4]] d. [[Askainenas]] – [[1951 m.]] [[sausio 27]] d. [[Lozana]]) – [[Suomija|Suomijos]] karinis ir politinis veikėjas. [[Suomijos švedai|Suomijos švedų]] [[baronas]]. Rusijos imperijos kariuomenės generolas-leitenantasgenerolas–leitenantas, Suomijos kariuomenės vadas, Suomijos prezidentas. Dalyvavo [[Rusijos-Japonijos karas|Rusijos-Japonijos kare]], Suomijos nepriklausomybės kovose ir [[Suomijos pilietinis karas|pilietiniame kare]].

Manerheimas gimė 1867 m. liepos 4 d. Suomijos švedų šeimoje, etniškai švedų gausiai gyvenamame Vakarų Suomijos salų pakrančių krašte, mieste – Askainene. Baigęs ''miesto pirmąją gimnaziją'', įstojo į '''carinės''' (Rusijos imperijos) Suomijos Didžiosios Kunigaikštytės (SDK) Karo lauko akademiją. Ją baigęs, įgijo leitenanto laipsnį bei paskirtas tarnauti Helsinkyje, vėliau išsiųstas į Rusijos platumas vadovauti ''Rusijos ciesorystės imperatoriškosios kariuomenės Suomijos karių legionui''. Pasižymėjęs karo tarnyboje (per taikos laikotarpį), kaip nusipelnęs jaunasis karininkas, turėjo didelės garbės dalyvauti ir vesti autonominės suomių kariuomenės dalinius (tuo metu '''Suomija''' autonomijos teisėmis '''priklausė Rusijai''') per paradą, skirtą caro Nikolajaus II–ojo Romanovo karūnavimui. '''19051904–1905 metais''', įvykus [[Rusijos-Japonijos karas|Rusijos-Japonijos karui]], ypač pasižymėjo mūšiuose Kuriluose, Mandžiūrijoje ir net Korėjos pusiasalyje (!). Buvo konservatyvus ir disciplinuotas, kilmingas Suomijos švedų baronas (didikas), įvertintas imperatoriškosios ''rusų Suomijos'' administracijos. Tapo Rusijos imperijos kariuomenės generolu–leitenantu – vienu iš nedaugelio suomių ir švedų, kuriems buvo suteiktas šis karinis laipsnis.

[[1899]] m. [[vasario 15]] d. Rusijos imperatorius priėmė manifestą dėl Rusijos įstatymų pirmenybės prieš suomių įstatymus. Siekta glaudžiau įjungti Suomiją į Rusijos imperiją. [[1917]] m. [[liepos 14]] d. Suomija paskelbė savo autonomiją, o [[1917]] m. [[gruodžio 6]] d. – nepriklausomybę. Nors [[1918]] m. pabaigoje abiejų (vokiečių ir rusų) kariuomenių daliniai paliko šalį, prašant Manerheimo kariuomenei, Suomijoje liko nemažai vokiečių, rusų, švedų ir karelų savanorių, kurie ryžosi padėti suomiams ginti ''baltąją Suomiją'' nuo sovietų bei pavienių ''raudonųjų suomių'' ir rusų komunistų (bolševikų). Patys, V. Lenino vadovaujami bolševikai, Suomijos nepriklausomybę pripažino per mėnesį nuo jos paskelbimo, tačiau, vėliau sekęs pilietinis karas Rusijoje ir Suomijoje bei suomių aktyvistų žygiai į Kareliją, santykius gerokai komplikavo. Pasibaigus Suomijos pilietiniam karui ir nepriklausomybės kovoms, [[1920]] m. buvo pasirašyta Tartu taikos sutartis su Sovietų Rusija. Šia sutartimi buvo nustatyta ir valstybių siena, kurios Stalinas siūlė Leninui jos nepripažinti (nesutikti teisiškai (juridiškai) demarkuoti).

Manerheimas, 1939 m. lapkričio 28 d., slaptame ir konfidencialiame Valstybės gynybos tarybos posėdyje, ištarė šiuos žodžius:

Kitaip nei Baltijos valstybės, Manerheimo Suomija nepanoro „persitvarkyti pagal SSRS siūlomą planą ir idėją“ nei teritorijos, nei politikos požiūriu. Pagal SSRS istoriografiją, Suomija esą ''itin įžūliai'' atmeteatmetė jai brukamą sutartį dėl svetimų karinių bazių ir atsisakė vykdyti Kremliaus „teisingus liaudies reikalavimus“, tokius, kaip „atitraukti savo kariuomenę tolyn nuo teisėtų Rusijos žemių“ ar Karelijos sąsmauką ir Rybačio pusiasalį apkeisti į Karelijos tundrą. Tada Stalinas nutraukė diplomatinius santykius ir užpuolė Suomiją, nepaskelbęs karo būtent taip, kaip tai padarė Hitleris, puldamas SSRS 1941 m. birželio 22–osios rytą.