Situacionizmas: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Situacionizmas '''– judėjimas, kurio vienas iš įkūrėjų buvo prancūzų rašytojas ir režisierius [[Guy Debord]]'as. Nuo [[1957]] iki [[1972 ]] m. judėjimas vadinosi Situacionistų internacionalu (SI).<span class="cx-segment" data-segmentid="5"></span>

[[Vaizdas:Situationist.jpg|miniatiūra|250x250px|„Draudžiama uždrausti!“  – situacionistiškas šūkis ant namo sienos]]

<span class="cx-segment" data-segmentid="17"></span>Situacionizmas buvo politinis ir meninis judėjimas, [[XX a.]] viduryje veikęs keletojekelete šalių. Jo šalininkai aršiai kritikavo visuomenę iš kairiosios perspektyvos, daugeliu atžvilgiu SI būtų galima laikyti atnaujinta [[marksizmas|marksizmo]] versija. Dauguma palaikė idėją, kad kapitalas yra visiškai įsigalėjęs, dėl to visuomenėje atsiranda polinkis į prekinį fetišizmą, o tai veda į „spektaklio visuomenę“, kurioje žmonės yra tik pasyvūs stebėtojai, patys negalintys įsikišti. Šios mintys išdėstytos [[1967 ]] m. išleistoje [[Guy Debord|G. Debord]]'o knygoje „Spektaklio visuomenė“. Nors situacionistai buvo itin neigiamai nusiteikę politikų ir akademikų atžvilgiu, judėjimas kilo būtent politinėje ir akademinėje sferose. SI laikomas viena iš pagrindinių jėgų, dalyvavusių [[1968 m. gegužės įvykiuoseįvykiai Prancūzijoje|1968 m. gegužės įvykiuose Prancūzijoje]].

<span class="cx-segment" data-segmentid="33"></span>Įkvėpti [[György Lukács|Georgo Lukacso]], situacionistai iš pradžių užsiėmė istorine [[avangardas (kultūra)|avangardinių]] judėjimų, pvz., [[dadaizmas|dadaizmo]] ar [[siurrealizmas|siurrealizmo]], analize. Jie manė, kad šie judėjimai žlugo, nes nesugebėjo pakeisti pasaulio. Situacionistų požiūriu nėra prasminga kurti eksperimentinių meno kūrinių, neturinčių revoliucinės potekstės. G. Debord'asDebord’as teigė, kad kapitalistinė visuomenė numalšino visus ankstesnius bandymus mesti iššūkį buržuazijos hegemonijai. Buržuazija, pasisavindama avangardo kultūrą, visą meną ir simbolius pavertė preke. SI šiuos istorijos faktus pavadino atsitraukimu (pranc. ''{{fr|récuperation''}}).

<span class="cx-segment" data-segmentid="44"></span>Padarius šią išvadą, apie [[1962 ]] m. visi menininkai buvo pašalinti iš judėjimo. Anot situacionistų, menas yra praeitis ir nuo šiol jis turėtų būti realizuojamas per revoliucinę praktiką,  o visas jėgas reikia skirti [[antimenas|antimenui]]. Situacionistai manė, kad patys imdamiesi atstovauti spektaklio visuomenei, sukeltų griaunamąjį ir kritinį poveikį. Tai turi būti daroma slapčia, todėl judėjimo nariai turėjo slėpti savo menines ambicijas ir tapti beveik nematomais spektaklio visuomenėje. Taip norėta organizuoti savotiškus meninio terorizmo aktus. Šis būdas meno radikalumui atsikovoti vadintas „užgrobimu“ (pranc. ''{{fr|détournement''}}).

<span class="cx-segment" data-segmentid="57"></span>Ankstesnis situacionistų idėja vadintas ''[[dérive]]''. Jos esmė  – vaikštinėti po miestą siekiant pajausti, kaip skirtingos miesto vietos veikia jausmus ir protą.  Norint tą padaryti, reikia išsilaisvinti iš valingų procesų ir leisti reikštis žaismingam ir kūrybingam elgesiui. Vaikštinėjant kalbamasi tarpusavyje apie tai, kokie įspūdžiai išgyvenami, tai  – savotiškas savianalizės būdas. Taip išsivystė [[psichogeografija|psichogeografijos]] teorija, pasitelkiama apibūdinti, kaip skirtinga aplinka veikia žmogaus jausmus. Situacionistai teigė, kad šiuolaikinis miestų planavimas ir architektūra prisideda prie to, kad žmonės būtų izoliuoti. Jų manymu, šiuolaikinis miestas yra tik fonas [[vartotojiškumas|vartotojiškai]] kultūrai.

[[1988 ]] m. buvo išleista G. Debord'oDebord’o knyga „Pastabos apie spektaklio visuomenę“. Joje teigiama, kad išsklaidytas spektaklis virto į visišką spektaklio visuomenę. G. Debord'asDebord’as pateikė penkis punktus, būdingus visiškai spektaklio visuomenė:

* bendras slaptumas<br>

* amžina dabartis<br>

<span class="cx-segment" data-segmentid="86"></span>Daugybė situacionistų idėjų padarė įtaką 7-ojo dešimtmečio kairiesiems judėjimams, o 10-ojo dešimtmečio viduryje jos vėl susilaukė dėmesio. Šiais laikais mene situacionizmas siejamas su reliacine [[estetetika]], o politikoje  – su įvairiomis akcijomis, pvz., „Susigrąžinkime gatves“ (angl. ''{{en|Reclaim the Streets''}}) ar reklamų parodijomis. Be to, gausybė politinių grupuočių, pvz., prancūzų „Trop loin“, „Théorie Communiste“ ar graikų TPTG situacionistus laiko viena iš krypčių, įkvėpusių veikti.