Armija Krajova: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S + foto |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 68:
Armija Krajova ginklus gaudavo keturiais pagrindiniais keliais: iš Lenkijos reguliariosios armijos 1939 m. karo prieš sovietus ir vokiečius metu paslėptų ginklų sandėlių; atimdama ar pirkdama iš vokiečių ir jų sąjungininkų; nelegaliai juos gamindama; iš sąjungininkų oro keliu.
== Vokiečių ir AK sąjunga. ==
Pasauliniam karui persivertus į antrąją pusę, ėmė artėti lemiamo rytinių Lenkijos sienų, taip pat Vilnijos likimo sprendimo momentas, o tai skatino lenkus stiprinti savo pozicijas šiame krašte, ruoštis jo reokupacijai. Tiesa, tam labai trukdė lietuviškoji krašto administracija ir vokiečiai, be to, labai trūko ginklų. Bet kaip tik tada atėjo palankus metas šioms kliūtims įveikti: vokiečiai, pablogėjus jų reikalams fronte, ėmė intensyviai ieškoti naujų sąjungininkų, galingesnių ir labiau paklusnių už lietuvius. Prasidėjo represijos prieš mūsų inteligentiją, ūkininkus, o kartu vokiečių įstaigų atstovų – abvero, SS, vermachto atstovų derybos su Armijos krajovos vadovybe dėl abipusio bendradarbiavimo.
Tai, kas dar visai neseniai atrodė absoliučiai neįmanoma, dabar tapo realybe, nes šalių interesai sutapo: AK reikėjo, kad vokiečiai prispaustų lietuvišką krašto administraciją, ir ginklų, vaistų, maisto ji gauti iš niekur kitur negalėjo – tik iš vokiečių. O šiems atrodė, kad stipri, gerai organizuota Armija krajova bus jiems patikima sąjungininkė pirmiausia prieš partizanus, o vėliau gal ir prieš Raudonąją armiją. Maža to, iš vokiečių pusės būta net užuominų, kad lenkų lojalumas, jų pagalba Reichui padės palankiai spręsti jų ateities reikalus po karo.
Žinoma, abiem pusėms tokia sąjunga buvo negarbinga, negraži ir dar rizikinga. Vokiečiai baiminosi, kad jų Armijai krajovai padovanoti ginklai gali būti panaudoti prieš juos pačius – taip galų gale ir įvyko 1944 m. vasarą. O lenkams jų vyriausybė Londone griežtai uždraudė tartis su vokiečiais – juk tiek ji, tiek AK vadovybė Varšuvoje skelbėsi kovojančios antihitlerinės koalicijos gretose.
Tačiau Varšuva buvo toli, Londonas – dar toliau, o AK plėstis, vykdyti iš aukščiau gautus uždavinius (kurių svarbiausias – sustabdyti Raudonąją armiją ties 1939 m. rytine Lenkijos siena, susigrąžinti Vilnių ir Lvovą) reikėjo.
Armijos krajovos aprūpinimas vokiečių ginklais Vilnijoje vyko labai sėkmingai: gavę atitinkamus pranešimus, lenkų partizanai patys pasiimdavo juos iš menkai tesaugomų sandėlių. Vilniaus apygardos lietuvių saugumo viršininkas Aleksandras Lileikis net turėjo fotonuotraukų, kaip vokiečiai ginkluoja AK būrius Šalčininkų rajone.
Beje, bendradarbiavimas tuo neapsiribojo: Armija krajova gaudavo maisto iš SS sandėlių ar iš lenkų valdomų dvarų (su vokiečių žinia), taip pat ir vaistų, ir medicinos pagalbą karo ligoninėse. Be to, lenkų partizanams pažadėta mokėti tokias pat algas, kaip ir lietuvių policijai.
Žinoma, šis sandėris buvo slaptas, bet paslaptis – menka: AK būrių vadai atvirai kalbėjo: „Mes prieš vokiečius nekariaujame, mes – tik prieš lietuvius.“ Greitai tą sužinojo ir lietuvių administracija Vilniaus krašte, policija, mat vokiečiai jai įsakė nepersekioti lenkų partizanų, leisti jiems veikti, jie paleisdavo į laisvę mūsų policijos suimtus AK vadus. A.Lileikis iš vokiečių bandė sužinoti, ką visa tai reiškia, bet, žinoma, nieko nelaimėjo.
== Literatūra ==
| |||