Petras Skarga: Skirtumas tarp puslapio versijų

1 923 baitai pašalinti ,  prieš 5 metus
nėra keitimo aprašymo
 
== Biografija ==
P. Skarga gimė [[Grojecas|Grojece]], netoli [[Varšuva|Varšuvos]]. Kai jam buvo aštuoneri, mirė mama, po ketverių metų – tėvas. Našlaičius prižiūrėjo vyriausias brolis Pranciškus, rūpinęsis ne tik jų auklėjimu, bet ir išsimokslinimu. Petras Skarga lankė parapinę mokyklą Grojece, kur mokėsi skaityti, rašyti, skaičiuoti, taip pat [[katekizmas| katekizmo]], giedojimo ir šiek tiek [[lotynų kalba| lotynų kalbos]] gramatikos. [[1552]] m. įsirašė į [[Krokuva|Krokuvos]] akademiją. Tenai trejus metus studijavo [[Teologija|teologijos]] mokslus, gerai išmoko senąsias kalbas. Jau po dvejų metų studijų jam buvo suteiktas [[Bakalauras|bakalauro laipsnis]].
 
[[1555]] m. P.Skarga pradėjo vadovauti parapinei mokyklai prie [[Šv. Jonas|šv. Jono]] kolegijos. [[1564]] m. įšventintas [[kunigas|kunigu]] ir paskirtas [[kanauninkas|kanauninku]], o po kiek laiko – [[Lvovas|Lvovo]] kapitulos [[kancleris|kancleriu]]. [[1568]] m., daugelio atkalbamas, išvyko į [[Roma|Romą]]. Ten P. Skarga studijavo teologiją, klausė [[Vatikanas|Vatikano]] šv. Petro [[Bazilika|bazilikoje]] išpažinčių, įstojo į [[Jėzuitai|jėzuitų]] noviciatą.
[[1569]] įstojo į Jėzuitų ordiną, dėstė įvairiose [[Lenkija|Lenkijos]] ir [[Lietuva|Lietuvos]] jėzuitų mokyklose. [[1571]] m., jau būdamas vienuoliško ordino nariu, sugrįžo į tėvynę, dirbo Pultuske, Lvove. Vyresnybės pasiųstas, [[1573]] m. sausio mėnesį P. Skarga atvyko į [[Vilnius|Vilnių]] padėti naujai įkurtos jėzuitų kolegijos rektoriui Stanislovui Varševickui.
 
[[1579]] m. jėzuitai Vilniuje įkūrė [[akademija|akademiją]], kurios pirmuoju [[rektorius|rektoriumi]] paskirtas P. Skarga, pats įtikinėjęs Lietuvos ir Lenkijos karalių [[Steponas Batoras|Steponą Batorą]] aukštosios mokyklos būtinumu krašto švietimui. Vilniaus akademijai jis vadovavo penkerius metus – nuo [[1579]] iki [[1584]] metų.
[[1583]] m. pirmasis Vilniaus akademijos rektorius buvo paskirtas [[Livonija|Livonijos]] vietininko patarėju. [[1584]] m. jėzuitų provinciolas jį pasiuntė į [[Krokuva|Krokuvą]]. Kaip rašo kunigas Kazimieras Džymala (Kazimierz Drzymala), „po Vilniaus Krokuva tapo antrąja kun. Skargos apaštališkąja dirva“ (Drzymala K., Ks. Piotr Skarga. Kraków, [[1984]], p. 22). Sekdamas italų pavyzdžiu, P. Skarga šiame mieste įkuria kelias [[organizacija]]s. Pirmoji jų – „Gailestingumo brolija“ („Bractwo Milosierdzia“) – pradėjo veiklą jau [[1584]] metais, rūpinosi ligoniais, vargšais, jos nariai patys aukojo ir rinko aukas. Krokuvoje ši brolija gyvavo net iki [[1948]] metų. Prie „Gailestingumo brolijos“ P. Skarga prijungė bažnytinį banką „Varguolių kamara“ („Komora potrzebujących“), padėjo susikurti draugijai “[[Šv. Mikalojus|Šv. Mikalojaus]] skrynelė” („Skrzynka sw. Mikolaja“), kuri šelpė neturtingas ir doras merginas, kad jos galėtų ištekėti arba įstoti į vienuolyną. 1592 m. Krokuvoje siaučiant maro epidemijai, P. Skarga su kitais [[kapitula|kapitulos]] nariais įkūrė „Šv. Lozoriaus broliją“ („Bractwo sw. Lazarza“).
 
Nuo [[1588]] m. P.Skarga tapo [[Zigmantas Vaza|Zigmanto III]] rūmų pamokslininku.
[[1612]] m. [[Velykos|Velykų]] pirmąją dieną [[76]] metų P. Skarga atsisveikino su dvaru ir prisiglaudė šv. Petro [[Bažnyčia|bažnyčioje]] Sandomyre. Jis jau negalėjo laikyti [[Šventosios Mišios|Mišių]], tik kiekvieną dieną priimdavo [[Eucharistija|šv. Komuniją]]. [[1612]] m. rugsėjo 27 d. žymusis pamokslininkas mirė.
 
Reikšmingiausias jo politinių pažiūrų literatūrinis liudijimas – pamokslų rink. Kazania sejmowe (Seimo pamokslai, [[1597]]), kuriame įtaigia [[barokas|barokine]] [[retorika]] pasiekiama brandi politinės minties ir [[religija|religinių]] apmąstymų [[sintezė]]. Politinės aktualijos čia komentuojamos universaliame biblinių pranašysčių, [[teologija|teologinės]] sistemos kontekste.
 
[[1577]] m. [[jėzuitai|jėzuitas]] Petras Skarga išleidžia knygą „Apie Dievo Bažnyčios vienybę ir apie graikišką nuo šios [[Bažnyčia|Bažnyčios]] atkritimą“, kurioje propagavo Brastos konfesinę uniją.
 
== P. Skargos darbų reikšmė ==
Knygą „Apie [[Dievas|Dievo]] Bažnyčios vienybę ir apie graikišką nuo šios Bažnyčios atkritimą“:
Savo gyvenimo metais, XVI a. pabaigoje – [XVII a. pradžioje, P. Skarga garsėjo kaip nepralenkiamas žodžio meistras. Tuo laikotarpiu ypač aukštinti P. Skargos „Šventųjų gyvenimai“, susilaukę vėliau net 25 leidimų. [[Legenda]] apie jį kaip apie pranašą sklinda nuo XVIII a. pabaigos, kai prieš pat nepriklausomybės netekimą [[1792]] m. buvo išspausdinti „Seimo pamokslai“. Žymiausias lenkų romantikų atstovas [[Adomas Mickevičius]] (Adam Mickiewicz) „Seimo pamokslų“ autoriui paskyrė visą [[1841]] m. birželio 25 d. paskaitą [[Prancūzijos kolegija|Prancūzijos kolegijoje]], kurioje išaukštino jį kaip pranašą ir patriotą. P. Skargos darbų idėjos ir jų literatūrinė ekspresija turėjo poveikio vėlesnei Lenkijos ir Lietuvos gyvenimo idėjinei raidai. [[Romantizmas|Romantizmo]] epochoje Skarga buvo iškeltas kaip valstybės likimo pranašas (Adomas Mickevičius).
[[1590]] m. Skarga, beje, 1579–1589 m. ėjęs pirmojo Vilniaus universiteto rektoriaus pareigas, antrą kartą publikuoja šį veikalą ir dedikuoja jį karaliui Zigmantui.
Kiek vėliau, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, P. Skarga kaip politiku susidomėjo istorikai. Istorikus domino P. Skargos politinės pažiūros. Daugelis jo pamoksluose įžiūrėjo politinę programą, kuria vadovavęsis P. Skarga.
Skargos veikalo pavadinimas nuostabiai įkūnija visą Brastos unijos tragizmą ir [[Lietuva|Lietuvos]] religinės idėjos iškraipymą. Lenkų [[intelektualas]] nejautė Lietuvos širdies. [[LDK]] idėja buvo „Dievo Bažnyčios vienybės“ idėja, bet kova su „graikišku nuo šios Bažnyčios atkritimu“ su Lietuvos idėja neturėjo nieko bendro. Trečiosios [[Roma|Romos]] idėja stiprėjo ir įgavo vis konkretesnius pavidalus – [[1552]] m. [[Ivanas Rūstusis]] iškelia stačiatikių kryžių virš [[Kazanė]]s, [[1589]] m. [[Maskva|Maskvoje]] įkuriamas [[patriarchatas]]. Tuo tarpu Brastos unijos pagrindinis [[apologetas]] Skarga kaip ideologinį unijos fundamentą pasirinko numirėlį, visišką bankrotą patyrusią bažnytinę Florencijos uniją ([[1439]]), dirbtinumo ir nenuoširdumo etaloną, iš gryno politinio išskaičiavimo gimusį dalyką, tiek mirštančios [[Bizantija|Bizantijos]], tiek jos [[agonija]] nevengiančios pasinaudoti [[Roma|Romos]] abipusės veidmainystės vaisių. Tai buvo užnuodytas vaisius. Brastos unija nesuteikė vienybės. [[1596]] m. Rytų [[Bažnyčia]] [[Lenkija|Lenkijoje]] ir [[LDK]] suskilo. Jau pačiame Brastos suvažiavime unijos šalininkai ir priešininkai, posėdžiavę savo atskiruose sinoduose, prakeikė vieni kitus. Menka paguoda tai, kad hierarchija uniją priėmė. Menka paguoda ir tai, kad uniją palaimino [[popiežius]], o [[Abiejų Tautų Respublika|Abiejų Tautų Respublikos]] karaliai stojo jos pusėn. Konfesinio smurto šmėkla įžengė į didžiulius Rytų apeigų krikščionių gyvenamus plotus. „Atsilikusi“ Lietuva sparčiai vijosi [[Europa|Europą]].
XX a. viduryje pažvelgta į P. Skargą kaip į šventą kunigą. P.Skargos 400 metų gimimo jubiliejaus minėjime nemažai buvo kalbama apie jo apaštališkąją veiklą Lietuvos ir Lenkijos valstybėje, atsirado kanonizacijos iniciatorių.
 
== P.Skargos darbų reikšmė ==
Savo gyvenimo metais, XVI a. pabaigoje – [XVII a. pradžioje, P. Skarga garsėjo kaip nepralenkiamas žodžio meistras. Tuo laikotarpiu ypač aukštinti P. Skargos „Šventųjų gyvenimai“, susilaukę vėliau net 25 leidimų. [[Legenda]] apie jį kaip apie pranašą sklinda nuo XVIII a. pabaigos, kai prieš pat nepriklausomybės netekimą [[1792]] m. buvo išspausdinti „Seimo pamokslai“. Žymiausias lenkų romantikų atstovas [[Adomas Mickevičius]] (Adam Mickiewicz) „Seimo pamokslų“ autoriui paskyrė visą [[1841]] m. birželio 25 d. paskaitą [[Prancūzijos kolegija|Prancūzijos kolegijoje]], kurioje išaukštino jį kaip pranašą ir patriotą. P. Skargos darbų idėjos ir jų literatūrinė ekspresija turėjo poveikio vėlesnei Lenkijos ir Lietuvos gyvenimo idėjinei raidai. [[Romantizmas|Romantizmo]] epochoje Skarga buvo iškeltas kaip valstybės likimo pranašas (Adomas Mickevičius).
Kiek vėliau, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, P. Skarga kaip politiku susidomėjo istorikai. Istorikus domino P. Skargos politinės pažiūros. Daugelis jo pamoksluose įžiūrėjo politinę programą, kuria vadovavęsis P. Skarga.
XX a. viduryje pažvelgta į P. Skargą kaip į šventą kunigą. P.Skargos 400 metų gimimo jubiliejaus minėjime nemažai buvo kalbama apie jo apaštališkąją veiklą Lietuvos ir Lenkijos valstybėje, atsirado kanonizacijos iniciatorių.
 
== Bibliografija ==
Anoniminis naudotojas