Bibliofilija: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Bibliofilija''' ({{gr|βιβλίου}} 'knyga' + {{gr|φιλέω}} 'mylėti, mėgti'; 'meilė knygoms') – kultūrinė veikla žinioms apie [[knyga|knygą]] kaupti ir sisteminti kryptingai kuriant [[asmeninė biblioteka|asmeninę biblioteką]]<ref>Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. 3 T. 2003, p. 153.</ref>. Asmuo, užsiimantis bibliofilija, yra vadinamas bibliofilu, jis skverbiasi į [[Rašto sistema|rašto]] ir knygos pasaulį, jos [[istorija|istoriją]] ir [[kultūra|kultūrą]], siekia ją įsisavinti ir skleisti<ref>Knygos ir bibliofilijos kultūra: svarstymai ir mintys /[sudarė ir redagavo Domas Kaunas]. – Vilnius : Versus aureus, 2005 p. 211</ref>. Bibliofilais paprastai tampama subrendusio, neretai solidaus amžiaus jau įgijus patirties [[knyga|knygos]] pasaulyje, kai pajuntamas sunkiai apibūdinamas jausminis, psichologinis ryšys tarp [[žmogus|žmogaus]] ir [[knyga|knygos]], praėjus visas stadijas nuo paprasto mėgėjo prie [[kolekcionavimas|kolekcininko]] iki bibliofilijos.

Bibliofilijos teoriniu klausimu Lietuvoje pirmoji pasisakė [[Marija Urbšienė]], o [[1935]] m. enciklopediniame straipsnyje [[Vaclovas Biržiška]] trumpai ir aiškiai apibrėžė bibliofilijos reiškinį. [[Lietuvos TSR|Tarybinėje Lietuvoje]] bibliofilo sąvoką ėmėsi kelti į viešumą [[Vladas Žukas]], kuris rašo, kad bibliofilu laikomas knygų rinkėjas, kuris mažiau atsižvelgia į knygos praktinę vertę jo profesijai, [[darbas|darbui]] ar į [[knyga|knygos turinį]] ir labiau vertina išorę – [[poligrafija|poligrafiją]], meninį atlikimą<ref>Bibliofilija praeityje ir dabar /Vladas Žukas Vilnius : Mokslas, 1979. P. 7-8</ref>. Toliau papildo, kad tikras bibliofilas kreipia dėmesį į visus [[knyga|knygos]] komponentus: į turinį, meninę vertę, knygos istorinę bei kultūrinę reikšmę ir ne tik renka, bet ir jas skaito. Galiausiai, bibliofilijos teorijos klausimai iš esmės svarstyti [[Domas Kaunas|Domo Kauno]] ir Almos Braziūnienės straipsniuose.

Bibliofilijos termino skirtingas suvokimas tarp pačių knygos [[mokslas|mokslo]] autoritetų įneša didelės painiavos. Neretai galima aptikti bibliofilo apibūdinimą, kad tai [[žmogus]], be saiko renkantis [[knyga]]sknygas, nekreipiantis dėmesio į turinį, svarbu tik kiekis, [[asmeninė biblioteka|asmeninės bibliotekos]] dydis. Arba, kad tai [[asmuo]] sistemingai [[darbas|darbui]], profesijai, kaupiantis reikalingą [[literatūra|literatūrą]]. Dažnai bibliofilais vadinami ir tie, kurie perka knygas tik savo malonumui ir šiuo atveju sukaupia asmeninę biblioteką. Prie bibliofilų priskiriami [[kolekcionavimas|kolekcionieriai]], renkantys retas (pvz.: [[inkunabulas|inkunabulus]]), puošnias, gražiai įrištas, mažo formato, tik su [[autografas|autografais]] ar [[ekslibrisas|ekslibrisais]] ir pan. knygas. Visi šie apibūdinimai teisingi, bet tik iš dalies.

Knygos mėgėjo, kolekcininko ir bibliofilijos ištakos tos pačios, tačiau bibliofilija yra daugiau nei knygų [[skaitymas]] jų kaupimas ar komercinis užsiėmimas. Svarbus viešumas, aktyvus dalyvavimas socialiniame kultūriniame gyvenime, knygos propagavimas, [[kūryba|kūrybinis užsiėmimas]], reikalaujantis kantrybės, materialinių sąnaudų, papildomų [[žinios|žinių]] iš knygos mokslo ir kitų paralelinių dalykų išmanymo (poligrafijos, [[menas|meno]], [[ikonografija|ikonografijos]], [[istorija|istorijos]], restauravimo ir kt.)<ref>Knygotyra: vadovėlis Vilnius : Vilniaus universiteto leidykla, 2007. P. 317</ref>, kurie knygos mėgėją padaro tikru savo veiklos profesionalu „dirbančių“ dieną naktį. Bibliofilui privalu turėti [[talentas|talentą]] ir intuiciją tam, kad teisingai pasirinkti kolekcionavimo kryptį, kuri labiausiai atitiktų jo interesus, o tuo pačiu išskirtų iš knygos rinkėjų gausos<ref>Knygos ir bibliofilijos kultūra: svarstymai ir mintys /[sudarė ir redagavo Domas Kaunas]. – Vilnius : Versus aureus, 2005 P. 137</ref>.

Bibliofilo prisirišimas prie knygos turi pavojų peraugti į bibliomaniją – [[egoizmas|egoizmą]]. Nuo bibliofilijos iki bibliomanijos tik vienas žingsnis, kurio išvengus atsiranda galimybė tapti elitiniu bibliofilu.<br />Bibliofilijos terminas įvardija [[moralė|moralinį]] [[psichologija|psichologinį]] reiškinį ir visuomeninę kultūrinę veiklą<ref>Bibliofilija kaip asmenybės raiška :Kazio Varnelio biblioteka /Alma Braziūnienė. – Vilnius : Lietuvos nacionalinis muziejus : Vilniaus universitetas, 2008. P. 30</ref> , kurių išraiška individualus bibliofilo kūrinys – bibliofilinė [[asmeninė biblioteka]].

Bibliofilija kaip reiškinys atsirado kartu su knygų pasirodymu [[visuomenė]]jevisuomenėje. Tačiau, pirmasis raštų rinkinys žinomas nuo [[VII a. pr. m. e.]], tai [[Asirija|Asirijos]] karaliaus [[Ašurbanipalas|Ašurbanipalo]], [[dantiraštis|dantiraščiu]] rašytų molinių lentelių [[biblioteka]]. [[Antika|Antikos]] istoriniu periodu knygų rinkiniai kaupiami valdovų, įkūrusių tokias bibliotekas kaip [[Pergamas|Pergamo]], [[Ptolemėjų dinastija|Ptolemajų]], Konstantinopolio ir kt. Asmenines bibliotekas nuo [[IV a. pr. m. e.]] turėjo graikų, romėnų filosofai, visuomenės veikėjai, turtingesni [[Romos imperija|Romos imperijos]] piliečiai. Knygos mėgėjo sąvoka aptinkama jau [[I a.]] [[Lucijus Anėjus Seneka|Senekos]] raštuose. Pirmieji bibliofilijos veikalai sukurti [[II a. pr. m. e.]] Artemono Kasandriečio<ref>Bibliofilija kaip asmenybės raiška :Kazio Varnelio biblioteka /Alma Braziūnienė. – Vilnius : Lietuvos nacionalinis muziejus : Vilniaus universitetas, 2008. P. 21</ref>.

Nuo [[XVIII a.]] [[Vakarų Europa|V. Europoje]] galutinai susiformuoja bibliofilijos reiškinys kolekcionavimo pagrindu<ref>Bibliofilija praeityje ir dabar /Vladas Žukas Vilnius : Mokslas, 1979. P. 20; Prieš [[Didžioji Prancūzijos revoliucija|1789 m. prancūzų revoliuciją]] bibliofilų rankose buvo apie 13 mln. tomų knygų</ref>, kuris [[XIX a.]] subrandino tikrąją bibliofiliją, tokią kaip dabar suprantama. XIX a. 2-oje pusėje bibliofilijos apraiškos paplito [[Lietuva|Lietuvoje]].<br />Itin suaktyvėjusi knygų, rankraščių kolekcionavimo veikla Europoje, o XIX a. 2-oje pusėje ir [[Jungtinės Amerikos Valstijos|JAV]], skatino kurtis knygos mėgėjus į draugijas ir [[klubas|klubus]]. Pirmas pasaulyje bibliofilų klubas ''Roxbourghe'' įkurtas [[1812]] m. [[Londonas|Londone]]. Vėliau, [[1820]] m., susikūrė [[Prancūzija|Prancūzijos]] bibliofilų draugija ''Société des Bibliophiles Français'', [[1884]] m. įkurtas [[Niujorkas|Niujorko]] ''Grolier'' klubas. [[Italija|Italijoje]], [[Belgija|Belgijoje]], [[Vokietija|Vokietijoje]], [[Lenkija|Lenkijoje]], [[Rusija|Rusijoje]] ir kitose šalyse kuriasi gausybė bibliofilų draugijų, bibliofilinių leidyklų; leidžiami bibliofiliniai periodiniai leidiniai, vyksta teorinės diskusijos, tarptautiniai kongresai. Tai lėmė, kad [[1963]] m. [[Barselona|Barselonoje]] susikuria Tarptautinė bibliofilų asociacija (''International Association of Bibliophiles'') su būstine [[Paryžius|Paryžiuje]].

Bibliofilijos ištakos Lietuvoje sietinos su [[Žygimantas Augustas|Žygimantu Augustu]] [[(1520 - 15721520–1572)]], [[Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė|LDK]] ir Lenkijos [[karalius|karaliumi]], bibliofilu, tikrąją prasme, kurio karališkoje bibliotekoje buvo virš 4 tūkst. knygų, puošniai įrištų su superekslibrisais. Prie bibliofilų priskiriamas vienas iš Lietuvių [[meninis stilius|grožinės literatūros]] pradininkų [[Venclovas Agripa]], LDK valstybės ir karinis veikėjas [[Albertas Goštautas]], Lietuvos didysis etmonas [[Jonas Karolis Chodkevičius]] [[Lietuvos didysis etmonas]]; [[Sapiegos]], kurie sukaupė biblioteką vadinamą – ''Bibliotheca Sapiehana''. Prie bibliofilų prisikiriamipriskiriami [[Martynas Mažvydas]], [[Mikalojus Daukša]] ir daugelis kitų iškilių Lietuvos žmonių. Tuo metu, knygas tvirtai ir meniškai įrišdavo, pažymėdavo rankraštiniais įrašais, kai kada su [[ekslibris]]ais. Su laiku knygų rinkinių daugėjo ir jau bibliofilija [[XVIII a.]] masiškai paplito ir netgi tapo savotiška Lietuvos didikų bei juos pamėgdžiojusių šlėktų ir miestiečių mada. [[XIX a.]] žinomi bibliofilai tai: [[Simonas Daukantas]], [[Dionizas Poška]], be abejonės, [[Žemaičių vyskupija|Žemaičių vyskupijos]] administratorius, [[Jonas Krizostomas Gintila]], kurio biblioteka [[Alsėdžiai|Alsėdžiuose]], buvo didžiausia ir vertingiausia Lietuvoje, manoma, virš 30 tūkst. knygų.<br />

Karai, [[spaudos draudimas]] kiti politiniai įvykiai Lietuvos bibliofilijai padarė neatitaisomą žalą. Buvo konfiskuojamos knygos, naikinamos ištisos bibliofilinės kolekcijos. [[Mažoji Lietuva|Mažosios Lietuvos]] bibliofilams labiau pasisekė. Šiame krašte veikia visas būrys knygos mylėtojų. Žymesni: [[Jonas Birškus]], [[Dovas Zaunius]], [[Vilius Gaigalaitis]], [[Enzys Jagomastas]], [[Ansas Bruožis]], [[J. Padagas]] ir kt. . [[XX a.]] pr. Lietuvos bibliofilijai būdingos tos pačios apraiškos kaip ir Europoje. Knygas imta žymėti nuosavybės antspaudais, įrašais. Po [[1918]] m., Lietuvoje susidaro geros sąlygos bibliofilijai vystytis ir [[1930]]  m . įregistruojama pirmoji bibliofilinė draugija [[Kaunas|Kaune]], pasivadinusi " „[[XXVII knygos mėgėjų draugija]]"“. Jos veikla rėmėsi prancūzišku bibliofilijos modeliu. Nariais buvo [[Juozas Tumas-Vaižgantas]], [[Paulius Galaunė]], [[Viktoras Cimakauskas]], [[Vytautas Steponitis]], vienintelė [[moteris]] [[Marija Urbšienė]], [[Petras Jakštas]], [[Biržiškos]] ir daug kitų knygos mėgėjų, kurie visomis išgalėmis stengėsi lietuviškąją knygą populiarinti, gražinti ir tyrinėti.<br />

Antras skaudus bibliofilijai smūgis suduotas po [[1941]] m., kai sovietinis [[totalitarizmas|totalitarinis režimas]] nepripažino jokių „buržuazinių draugijų“ ir vėl pasikartojo knygos naikinimas, konfiskavimas, bibliofilinių kolekcijų plėšimas. Imta teigti, kad socialistinėje visuomenėje knygos megėjas prieš „vakarų“ atsiskyrėli, uždarą bibliofilų klubą, daug pranašesnis savo socialumu, kolektyviškumu. Pagal vieningą [[Maskva|Maskvos]] planą, kiekviename didesniame mieste, veikė knygos mėgėjų [[klubas|klubai]], būreliai, bibliofilų sekcijos prie kolekcionierių ratelių. Vienas tokių – penkių knygos mylėtojų klubas, įstaigtasįsteigtas [[1970]] m. Vilniuje. Stengtasi dar labiau organizuoti ir kontroliuoti bibliofilų veiklą ir tam, [[1974]] m. [[Vilnius|Vilniuje]], įsteigta Lietuvos knygų bičiulių draugija, nuo [[1989]] m. „Lietuvos knygos draugija“. 8 – 9 deš. atsirado bibliofilijos tematiką gvildenančių straipsnių, pasisakymų, išleista keletas knygelių, periodiniame leidinyje „Knygotyra“ imta populiarinti bibliofiliją. Knygos mėgėjų draugijų steigiasi ir kituose miestuose: [[Kaunas|Kaune]], [[Plungė]]je, [[Panevėžys|Panevėžyje]].<br />

Atkūrus Nepriklausomybę Lietuvoje, bibliofilija atgimė iš naujo: atsikūriaatsikuria bibliofilų draugijos, knygynuose atsirandą bibliofilinių knygų, rengiamos parodos, konferencijos, pasisakymai spaudoje. Didelis pagyvėjimas įvyko [[2002]] metais, kai bibliofilijai buvo skirtas visas „Knygotyros“ žurnalo 38 numeris, paskelbta mokslinių darbų bibliofilijos istorijos, teorijos, metodikos klausimais, Plungėje pradėtas leisti pirmas ir vienintelis bibliofilijai skirtas [[laikraštis]] „Žemaičių bibliofilas“, jo iki [[2009]] m. pabaigos išleisti vos 5 numeriai. Bibliofilijos sklaida nebūtų tokia efektyvi be prof. [[Domas Kaunas|Domo Kauno]], bibliofilo, mokslininko, Mažosios Lietuvos knygos puoselėtojo pastangų; [[Kazys Varnelis|Kazio Varnelio]] – elitinio bibliofilo, kurio bibliofilinėi bibliotekai [[2003]] m. suteiktas muziejaus statusas; [[Vidmantas Staniulis|Vidmanto Staniulio]], [[Gintautas Tumpis|Gintauto Trumpio]] ir daugelio kitų bibliofilų – knygos mylėtojų.