Pierre-Auguste Renoir: Skirtumas tarp puslapio versijų

Pjeras Ogiustas Renuaras gimė [[1841]] m. [[vasario 25]] d. [[Limožas|Limože]]. Jis buvo šeštasis vaikas iš septynių siuvėjo Leonaro Renuaro ir Margaritos Merlė šeimoje. 1844 m. šeima persikėlė į [[Paryžius|Paryžių]]. 1848−1854 m. O. Renuaras dainavo Šv. EustachijosEustachijaus bažnyčios chore. Tuo metu choro vadovu buvo [[Šarlis Guno]]. 1854 m. O. Renuaras dirbo Levi brolių porceliano dažymo dirbtuvėse, kur išmoko kurti gėlių dekorą [[lėkštė]]ms. Jose parodė talentą menui. Levi dirbtuvių dailininkas Emilis Laportė laisvalaikiu tapė ir patarė tuo užsiimti O. RenuaraiRenuarui. Berniukui nutapius savo pirmąjį paveikslą, kuriame buvo pavaizduota [[Adomas ir Ieva|Ieva]], E. Laportė patarė tėvams leisti sūnų mokytis tapti tapytoju. 1858−1860 m. O. Renuaras tobulinosi kopijuodamas [[Antuanas Vato|A. Vato]], [[Žanas Onorė Fragonaras|Ž. O. Fragonaro]] ir kitų senųjų dailininkų paveikslus [[Luvras|Luvre]], netoli kurio kaip tik buvo įsikūrusi Renuarų šeima. Sutaupęs šiek tiek pinigų O. Renuaras 1862 m. įstojo į [[École des Beaux-Arts|Paryžiaus aukštąją dailės mokyklą]]. Kartu jis lankė privačius užsiėmimus dailininko [[Šarlis Gleras|Šarlio Glero]] studijoje, kurioje sutiko kitus mokinius: [[Klodas Monė|Klodą Monė]], [[Alfredas Sislėjus|Alfredą Sislėjų]], [[Frederikas Bazilis|Frederiką Bazilį]], visų kurių portretus O. Renuaras vėliau nutapė. Jaunuosius dailininkus labiau traukė kasdienio gyvo šiuolaikinio gyvenimo vaizdavimas natūraliu ir spontanišku stiliumi, nei [[Engras|Engro]] mokinio Š. Glero mokomas šaltas klasikinis stilius vaizduojant tradicines temas. Tuo metu kitoje mokykloje, Šveicarų akademijoje, mokėsi panašių polinkių [[Polis Sezanas]] ir [[Kamilis Pisaro]]. Su F. Bazilio tarpininkavimu dailininkai dažnai susieidavo.

1863 m. O. Renuaras paliko Š. Glero studiją, 1864 m. jo darbaspaveikslas „Esmeralda“ priimtas į kasmetinę akademinę Paryžiaus salono parodą. 1864 m. O. Renuaras su draugais tapė [[Fontenblo]] miške, populiarioje tapybos vietoje, kurioje dirbo realistiniai tapytojai [[Teodoras Ruso]], [[Žanas Fransua Milė]]. Jaunieji dailininkai tapydami iš natūros dar labiau nei realistiniai tapytojai ieškojo naujų vaizdavimo formų, išsilaisvinimo iš akademinio mokymo klišių. Juos įkvėpė 1863 m. pademonstruotas skandalingas [[Eduaras Manė|E. Manė]] paveikslas „[[Pusryčiai ant žolės]]“ − klasikinės kompozicijos kūrinys, kuriame buvo pavaizduota to meto paryžiečių iškyla gamtoje su apsirėdžiusiais vyrais ir nuogomis moterimis. Jaunieji dailininkai laikė E. Manė naujosios, šiuolaikiškos tapybos vedliu (pats E. Manė stengėsi atsiriboti nuo impresionistų grupės ir kratėsi judėjimo įkvėpėjo etiketės, bei siekė pripažinimo oficialiame Paryžiaus salone). Skirtingai nuo savo draugų peizažistų O. Renuaras liko ištikimas figūrinei tapybai ir portretams. Jo ankstyvoji kūryba, ypač moters kūno vaizdavimas, buvo paveikta [[Gustavas Kurbė|G. Kurbė]] naudojamos paletės ir aktų tapybos. 1866 m. O. Renuaras sukūrė pirmąpirmąjį didelių matmenų savo paveikslą „Motušės Antoni užeigoje“. 1869 m. jis kartu su K. Monė du mėnesius tapė ''La Grenouillère'' upės vandens pramogų vietovėje prie Paryžiaus. Joje dailininkai naudojo plačius, laisvus potėpius, šviesią paletę stengdamiesi pagauti šviesos srauto pro medžių lapiją ir raibuliavimo vandens paviršiuje efektus. Ši dailininkų išvyka tapo viena reikšmingiausių impresionistinio vaizdavimo stiliaus išsivystymui.

1870−71 m. O. Renuaras dalyvavo Prancūzijos-Prūsijos kare kaip eilinis kareivis. 1872 m. O. Renuaras sutiko meno dilerį Polį Diuran-Riuelį, kuris tapo visos besikuriančios impresionistų grupės kūrybos propaguotoju. Tais pačiais metais jo paveikslas „Paryžietės, apsirengusios alžyrietėmis“ priimtas į Paryžiaus salono parodą. 1873 m. paveikslas „Raiteliai Bulonės miške“ buvo eksponuotas specialiai surengtoje nepriimtų kūrinių į Paryžiaus saloną parodoje − „Atmestųjų salone“. Jaunųjų dailininkų grupės netenkino, kad jų daugelio darbai buvo nepriimami į akademinį Paryžiaus saloną. Jie 1874 m. fotografo [[Feliksas Nadaras|F. Nadaro]] studijoje atidarė pirmąją nepriklausomą parodą, kurioje O. Renuaras išstatė 1 [[pastelė]]s ir 6 aliejinius paveikslus (F. Bazilis buvo žuvęs Prancūzijos-Prūsijos karo metu). Šios parodos metu joje dalyvaujantys dailininkai spaudoje buvo pradėti vadinti „impresionistais“. Paroda susilaukė nuožmios kritikos, tačiau, nors ir neatnešė komercinės sėkmės, kai kurie dailininkai buvo plačiau pastebėti. O. Renuaras susipažino su leidėju Žoržu Šarpantjė, kuris jį rėmė, parūpindavo užsakymų portretams. Antroje parodoje 1876 m. O. Renuaras išstatė 15 paveikslų, tarp jų − „Šokiai Mulen de la Galet kavinėje“. 1877 m. trečiojoje parodoje O. Renuaras išstatė 21 paveikslą. 1879 m. O. Renuaras eksponavo paveikslą „Ponia Šarpantjė su dukterimis“, kuris susilaukė didelės sėkmės Paryžiaus salone, ir įvyko pirmoji jo personalinė paroda žurnalo ''La Vie Moderne'' patalpose, kurią organizavo Ž. Šarpantjė. leidėjoLeidėjo namuose dailininkas sutiko kitą turtingą rėmėją − bankininką Polį Berarą.