Prigimtinė teisė: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
|||
Eilutė 1:
[[Vaizdas:St-thomas-aquinas.jpg|thumb|[[Tomas Akvinietis]] – vienas prigimtinės [[teisės teorija|teisės teoretikų]] (dailininkas [[Carlo Crivelli]], 1476 m.)]]
'''Prigimtinė teisė''' ir prigimtinės [[teisė]]s [[teisės teorija|teorija]] – viena seniausių [[teisės filosofija|teisės filosofijos]] ir [[teisės mokslas|teisės mokslo]] kategorijų. Nuo senų laikų prigimtinė teisė buvo priešpastatoma galiojančiai ([[pozityvioji teisė|pozityviajai]]) teisei kaip ideali, tobula netobulos egzistuojančios teisės atžvilgiu, kylanti iš pačios [[gamta|gamtos]] ir todėl nekintanti – keičiamos ir priklausomos nuo [[įstatymai|
Pozityvieji įstatymai paprastai priimami ilgalaikiam taikymui. Kaip nustatytos bendro pobūdžio [[normos]] jie negali keistis kiekvienąkart keičiantis [[visuomeniniai santykiai|visuomeniniams santykiams]], kuriuos [[teisinis reguliavimas|reguliuoti]] jie yra sukurti, nors tuo metu gyvenimas keičiasi bei kyla naujų santykių nustatymo poreikis. Netgi patys geriausi įstatymai retai tenkina visas asmenų grupes. Visuomeninių interesų įvairovę nebūtina atspindi [[teisėkūra]]. Todėl kyla nepasitenkinimas dėl pozityviosios teisės, kuris gali būti grindžiamas ir prigimtinės teisės reikalavimais. Pozityviosios teisės aktai yra keičiami bei subjektyvūs. Prigimtinė teisė laikoma viršpozityviąja teise kaip tam tikra aukščiausia teisė, kurios galia kyla iš gamtos, už pozityviąją teisę viršesnės normos. Laikantis pozicijos, kad egzistuoja prigimtinė teisė, manyta, kad egzistuoja tam tikros nuostatos tarsi nepriklausančios nuo žmogaus valios ir nustatytos pačios gamtos. Tokia įžvalga vertė ieškoti bei atrasti prigimtinės teisės pėdsakų veikiančiojoje teisėje bei teisės normose skirti nekeičiamas ir prigimtines nuostatas nuo nustatytųjų. Tokiu būdu prigimtinė teisė kaip koncepcija pagrindė praktinę reikšmę turintį reikalavimą dėl tobulesnės teisės, iš kitos pusės – natūraliai kylančią būtinybę stebėti, teoriškai nagrinėti žinomas nuostatas. Šie du aspektai papildo vienas kitą, tačiau negali būti suvesti vienas į kitą. Pirmuoju atveju prigimtinė teisė keliama virš pozityviosios, antru ji suprantama kaip tam tikra žinoma veikiančiosios teisės dalis. Toks dvilypumas pastebimas per visą prigimtinės teisės doktrinos formavimosi laikotarpį. Prigimtinė teisė susiformavo ne tik kaip teisės koncepcija, bet ir kaip atskira teisinė mokykla. Ja buvo grindžiama pozityvioji teisė. Šiai esant neteisingai, bet jos nuginčijimui nesant formalaus teisinio pagrindo, buvo remiamasi prigimtinės teisės reikalavimais. Prigimtine teise rėmėsi ir teisėkūra kai kuriose Europos valstybėse.
| |||