Ukijo-e: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 3:
== Istorija, technika ==
Ukijo-e stilius vienijo realistišką Kamakuros periodo vaizdavimą su brandžiuoju Momojamos ir Tokugavos periodų dekoratyviuoju stiliumi. Iš techninės pusės menininkai iš pradžių naudojo piešimą tušu pagal trafaretą ir spausdinimą medžio kaladėlėmis. Po piešinio suformavimo ant popieriaus ar šilko, jis būdavo spalvojamas [[ranka]] su [[dažai]]s. 1765 m. [[Suzukis Hanurobu]] išrado būdą atspausdinti medžio kaladėlėmis vientisą spausdinį įvairiomis spalvomis. Pirmieji tokie kūriniai buvo kalendoriai ''nishiki-e'', kuriuos užsakinėjo pasikeitimui švenčių proga turtingi [[Edo]] gyventojai. Ši technika ženkliai pakeitė ukijo-e galimybes ir leido pasiekti įspūdingų dailės efektų. Ukijo-e menininkai daugiausiai vaizdavo žymias kurtizanes, geišas, [[kabuki]] teatro aktorius, teatro ir erotines scenas (iš to žanro pavadinimas, „plaukiojančiu pasauliu“ buvo vadinami [[Edo]] ir kitų miestų pasilinksminimų kvartalai).
Sukuriant ukijo-e spaudinį dalyvaudavo 4 žmonės: menininkas, raižytojas, spausdintojas ir leidėjas. Leidėjas (kuris paprastai būdavo ir pardavėju) suformuodavo užsakymą ir įvertindavo kokybę. Menininkas priklausydavo nuo graverio ir spausdintojo darbo perkeliant kūrinio idėją į spaudinį. Menininkas iš pradžių sukurdavo piešinį ant popieriaus. Šis piešinys būdavo nukopijuojamas ant beveik permatomo popieriaus lakšto ir pagal jį graveris ant medžio (paprastai [[vyšnia|vyšnios]]) kaladėlės paviršiaus išraižydavo formas, kuriose aukštesni plotai ir linijos būdavo skirti dengti dažais ir tušu. Spaudinys būdavo sukuriamas popieriaus lapą nuspaudžiant ant dažytos formos. Kuriant įvairiaspalvius spaudinius būdavo naudojamos vis skirtingos medžio kaladėlės (iki 20). Spaudiniui buvo naudojamas popierius iš [[šilkmedis|šilkmedžio]], nes jis buvo pakankamai stiprus atlaikyti daugelį nuspaudimo procesų ir gerai sugėrė tušą. Pagal vieną formą galima buvo sukurti kelis tūkstančius spaudinių iki ji susidėvėdavo.
| |||