Lietuvių liaudies muzika: Skirtumas tarp puslapio versijų

Lietuvių liaudies vokalo [[ornamentika]] labai įvairi. Liaudies dainininkai dainas puošia [[melizma|melizmomis]], subtiliai išvingiuoja, suteikia emocinio kolorito. Dainoms būdingi subtilūs tempo kitimai, garso stiprumo svyravimai, vienos dainos atliekamos švelniai ir jautriai, kitos oriai ir karingai, dar kitos šūksmingai ir pamaldžiai. Dainų ritmikai ir balso pastatymui didelę įtaką daro tarmių artikuliacija ir priegaidės.

 

Lietuvių liaudies dainas galima skirstyti į 3 stilius, būdingi skirtingiems etnografiniams regionams: [[vienbalsiškumas]] ([[monofonija]]), [[homofonija|homofoninis daugiabalsumas]], [[heterofonija]] (mišrus vienbalsio ir daugiabalsio dainavimo tipas) ir [[polifonija]].

 

=== Lietuvių liaudies dainų žanrai ===

Lietuvių liaudies dainų žanrai skirstomi pagal paskirtį. Čia išskiriamos keturios pagrindinės dainų rūšys: [[sutartinė]], [[giesmė]], [[rauda]] ir daina (siaurąja prasme).

 

'''[[Sutartinė]]s''' yra archajiškas aukštaičių dainavimo stilius. Dauguma sutartinių atliekamos su šokio judesiais. Sutartinės yra vieni seniausių dviejų – trijų balsų polifonijos pavyzdžių. Joms būdingi 3 pagrindiniai senovinės polifonijos principai: heterofonija, paralelizmas, kanonas ir imitacija. Seniausių užuominų apie sutartines randama XVI a. rašytiniuose šaltiniuose, tačiau pačios sutartinės surinktos XIX–XX a. Sutartinės iš kitų stilių išsiskiria aiškia [[sinkopė|sinkopuota]] [[ritmika]], [[sekunda|sekundiniu]] derinimu. Sutartinės būdavo dainuojamo įvairiais būdais. Sutartinės, kurias dainuodavo dvi dainininkės arba jų grupės, vadinamos dvejinėmis. Kai sutartinę dainuoja trys dainininkės, įstodamos viena paskui kitą – tai trejinė. Tas pats yra ir su ketverinėmis. Baigiant dainuoti sutartines dažnai ūkuojama. Kokiais būdais bebūtų dainuojama, visada skamba tik du balsai.