17:22, 15 kovo 2016 versija taisyti MHz`as (aptarimas \| indėlis) Administratoriai 5 892 keitimai S Atmestas 78.63.250.164 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Hugo.arg keitimas) ← Prieš tai darytas keitimas		22:54, 10 gegužės 2016 versija taisyti anuliuoti 78.62.165.50 (aptarimas) Nėra keitimo santraukos Kitas pakeitimas →
Eilutė 37: == Pelkių tyrimai ir eksploatavimas == Pirmoji ~~Europoje~~pasaulyje moksliškai ištirta aukštapelkė yra Šilutės rajone ~~slūgstanti~~slūgsanti [[Aukštumala]]. Jos augaliją ir ~~sudarymą~~sandarą ištyrė vokiečių mokslininkas [[Karlas Albertas Vėberis]] (Carl Albert Weber) ir aprašė [[1902]] m. išleistoje monografijoje. Vėliau kompleksiškai ištirtos [[Kamanos\|Kamanų]] išir [[Šepetos pelkė]]s. Lietuvos pelkes įvairiu metu aktyviai tyrė [[Rimvydas Kunskas]], [[Algirdas Seibutis]], [[Ilona Jukonienė]] ir kt. Daugelis Lietuvos pelkių buvo tiriama tiek moksliniais, tiek ir praktiniais tikslais. Praktiniu požiūriu buvo svarbūs durpių išteklių, durpių klodų storio ir jų sudėties tyrimai. Dažniausiai Lietuvos pelkių gylis būna 5-8 m. Labai retai pasitaiko gilesnių kaip 10 m pelkių. Rankiniu būdu [[durpės]] pradėtos kasti dar XIX a. pradž., o po [[Pirmasis pasaulinis karas\|Pirmojo pasaulinio karo]] – pramoniniu būdu, ir jų gavyba sparčiai augo. XX a. 6-8 dešimtmečiais buvo iškasama apie 2 mln. t. durpių per metus. Nuo XX a. pradž. Iki 1980 nusausinta ar kitaip paveikta apie 50 proc. pelkių. Dabar Lietuvoje eksploatuojama apie 30 [[durpynas\|durpynų]].

Pelkė: Skirtumas tarp puslapio versijų