Juodasis trečiadienis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Figuura (aptarimas | indėlis)
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 1:
'''Juodasis trečiadienis''' - [[1992]] m. [[rugsėjo 16]] d. įvykusi Britų politikos ir ekonomikos krizė, kai dėl valiutos perpardavinėtojų vykdyto spaudimo [[konservatizmas|konservatorių]] [[vyriausybė]] buvo priversta ištraukti [[Svaras sterlingų|svarą]] iš [[Europos valiutų kurso mechanizmas|Europos valiutų kurso mechanizmo]] (EVKM). Vienas pagrindinių spekuliacinėse operacijose dalyvavusių verslininkų buvo - [[George Soros]], kuris per susijusias finansines operacijas uždirbo $1 mlrd. 1997 m. Britanijos iždas įvertino ''juodojo trečiadienio'' nuostolius £3,4 milijardų svarųmlrd.
 
==Pradžia==
Eilutė 7:
8-ojo dešimtmečio Britanijoje valstybės iždas nustatydavo svaro kursą kitų valiutų atžvilgiu ir, be atviroje rinkoje vykstančios valiutų prekybos, tai buvo pagrindinė kurso reguliavimo priemonė. Palūkanų normų nustatymas, priklausomai nuo šalies vidinės paklausos ir infliacijos aplinkybių, buvo tik antraeilė priemonė. Palūkanų norma buvo išlaikoma žema santykinai ilgą laiką, tačiau infliacija augo sparčiai.
 
Problemos prasidėjo kilus nesutarimams tarp Lawson ir [[Margaret Thatcher]] ekonomikos patarėjo [[Alan Walters]], teigusio, jog valiutų kurso mechanizmas esantis „žalias“. Dėl šių kaltinimų Lawson atsistatydino iš kanclerio kėdės ir postą užėmė jo protežė [[John Major]], kuris kartu su [[Douglas Hurd]], to meto užsienio reikalų ministru, 1990 m. spaudė Thatcher priimti sprendimą dėl Britanijos narystės EVKM, turėjusios neleisti svaro kursui svyruoti, kitų Europos valiutų atžvilgiu, daugiau nei 6%. Įstojimo pradžioje svaro kursas DMmarkės atžvilgiu buvo 2,95. Tai reiškė, jog kraštutiniu atveju kursui būtų leista nukristi iki DM 2,778. Jei ir ši riba būtų netikėtai viršyta, vyriausybė privalėtų imtis priemonių. Britanijos infliacijai tris kartus viršijant Vokietijos ir palūkanų normai esant 15%, įstojimo į EVKM sąlygos buvo labai nenaudingos.
 
1990 m. pradžioje, po Vokietijos suvienijimo sekė investicijų antplūdis ir dėl to auganti infliacija buvo stabdoma [[Bundesbank]] nustatytomis aukštomis palūkanų normomis. Pastaroji įtempta finansinė situacija buvo jaučiama visose EVKM bloko šalyse. Britanija ir Italija buvo ypač sunkioje padėtyje dėl turimo [[dvigubas deficitas|dvigubo deficito]]. Šių šalių vyriausybės, vardan nacionalinio prestižo klausimų ir tikėjimo mechanizmo doktrina, vedančia link vieningos Europos valiutos, vietinių kursų keisti nenorėjo. Danijos rinkėjams atmetus [[Mastrichto sutartis|Mastrichto sutartį]], tos Europos valiutos, kurių kursas artėjo prie EVKM koridoriaus (angl. ''band'') apatinės ribos, tapo valiutos perpardavinėtojų taikiniu.