|
| pastabos =
}}
'''Filipas Fortunatovas''' ({{ru|Филипп Фёдорович Фортунатов}}, [[1848 m.]] [[sausio 2]] d. [[Vologda]] – [[1914 m.]] [[rugsėjo 20]] d. [[Kosalma]] prie [[Petrozavodskas|Petrozavodsko]]) – rusų kalbininkas, Maskvos lingvistinės mokyklos įkūrėjas.
== Biografija ==
[[1868]] m. baigė [[Maskvos universitetas|Maskvos universitetą]]. Tobulinosi [[Leipcigas|Leipcige]], [[Berlynas|Berlyne]], [[Tiubingenas|Tiubingene]], [[Karaliaučiaus universitetas|Karaliaučiuje]], [[Paryžiaus universitetas|Paryžiuje]], [[Londone]]. [[1876]]-–[[1902]] m. dėstė Maskvos universitete, nuo [[1884]] m. profesorius. Pirmasis nuo [[1878]] m. Rusijos universitetuose pradėjo dėstyti [[Lietuvių kalba|lietuvių kalbą]]. Nuo [[1902]] m. dirbo [[Peterburgo mokslų akademija|Peterburgo mokslų akademijos]] Rusų kalbos ir literatūros skyriuje. [[1898]] m. Peterburgo mokslų akademijos narys korespondentas, nuo 1902 m. tikrasis narys, [[1907]] m. [[Lietuvių mokslo draugija|Lietuvių mokslo draugijos]] garbės narys. Bendravo su [[Jonas Spudulis|Jonu Spuduliu]].<ref>{{Cite web | title = Spudulis Jonas | work = svetaines.emokykla.lt | accessdate = 2016-04-26 | url = http://svetaines.emokykla.lt/kalbininkai/Projektas/Kalbininkai/Spudulis_Jonas.htm | archiveurl = http://web.archive.org/web/20160426204517/http://svetaines.emokykla.lt/kalbininkai/Projektas/Kalbininkai/Spudulis_Jonas.htm | archivedate = 2016-04-26 }}</ref>
== Mokslinė veikla ==
Tyrė įvairias [[indoeuropeistika|indoeuropeistikos]] problemas, daugiausia [[fonetika|fonetiką]]. Kalbą suvokė kaip tam tikrą sistemą, griežtai skyrė sinchroniją ir diachroniją. Pirmasis išanalizavo [[prūsų kalba|prūsų kalbos]] kirtį ir priegaidę, nustatė keletą bendrų [[baltai|baltams]] ir [[slavai|slavams]] kirčiavimo dėsningumų, atskirai nuo [[Ferdinandas de Sosiūras|F. de Sosiūro]] suformulavo kirčio nukėlimo baltų ir slavų kalbose dėsnį ([[Sosiūro ir Fortunatovo dėsnis]]).
[[1871]] m. kartu su V. Mileriu atvyko į Lietuvą, į A. Botyriaus tėviškę [[Triobiškiai|Triobiškių]] kaime, netoli [[Liudvinavas|Liudvinavo]], kur užrašė 150 lietuviškų dainų, pasakų, priežodžių. Liudvinavo šnektos aprašą ir didesnę dalį surinktos tautosakos paskelbė Maskvos universiteto leidinyje ''Izvestija Moskovskogo universiteta'' (nr. 1-2/3, 1872 m.). Redagavo dalį [[Antanas Juška (1819)|Antano Juškos]] žodyno (A-D raides), parašė įžangą. Su [[Eduardas Volteris|Eduardu Volteriu]] rengė naują [[Mikalojus Daukša|Mikalojaus Daukšos]] „Postilės“ leidimą (3 sąsiuviniai, [[1904]]-–[[1927]] m.). Prisidėjo prie [[spaudos draudimas|spaudos draudimo]] lotyniškais rašmenimis panaikinimo.
Mokiniai – žymūs rusų ir užsienio kalbininkai: [[Aleksejus Šachmatovas]], [[Viktoras Poržezinskis]], [[Dmitrijus Ušakovas]], [[Jonas Jablonskis]], [[Jozepis Mikola]], [[Holgeris Pedersenas]], [[Olafas Brochas]] ir kiti.<ref>{{VLE|VI|199|[[Algirdas Sabaliauskas (1929)|Algirdas Sabaliauskas]]|Filipas Fortunatovas}}</ref>
== Bibliografija ==
|
