Veprių Kalvarijos: Skirtumas tarp puslapio versijų

 

[[Vaizdas:Vepriai church during pentecost.jpg|miniatiūra|200px|right|Kalvarijų procesija ties šventoriaus vartais Sekminių dieną]]

[[Vaizdas:Vepriai Calvary Chapel.jpg|miniatiūra|200px|right|Koplytėlė šventoriuje]]

 

 

Istoriniai šaltiniai liudija, kad Veprių Kalvarijos buvo įrengtos susipykus [[Upninkai|Upninkų]] ir Veprių miesteliams dėl bažnyčios. Sugriuvus [[Upninkų bažnyčia|Upninkų bažnyčiai]], caro valdžia neleido jos restauruoti, tad [[Vilniaus arkivyskupija|Vilniaus arkivyskupijos]] administratorius nutarė įkurti parapiją Vepriuose, o Upninkų bažnyčios inventorių pervežti į Veprių bažnyčią. Upninkiečiai neleido paimti inventoriaus, riaušės tarp jų ir vepriškių truko pusantros paros. Riaušes laimėjus vepriškiams, upninkiečiai boikotavo naująją bažnyčią. Kad parapijos bažnyčia Vepriuose nebūtų tuščia, buvo iškelta idėja čia įkurti Kalvarijas. Šios idėjos autorystė nėra aiški. Yra trys versijos: pirmoji, kad tai vietos bažnyčios klebono ir netoliese ([[Milašiūnai|Milašiūnuose]]) veikusio [[dominikonų ordinas|dominikonų vienuolijos]] namų iniciatyva; antroji, kad tai vietos bažnyčios klebono ir dvarininko iniciatyva, ir trečioji, kad tai lenkų ir lietuvių maldininkų nesantaikos problemos Vilniaus Kalvarijose, rezultatas.

Anksčiau nei Vepriuose, Lietuvoje Kalvarijos buvo įkurtos tik Verkiuose ir Žemaičių Kalvarijoje. Kalvarijų planas buvo parengtas Vilniaus [[Kalvarijos|Kalvarijų]] pavyzdžiu, statant vartus ir koplytėles, o iš [[Jeruzalė]]s viena maldininkė atvežė dvylika maišelių šventosios žemės.

 

 

Koplytėlės nukentėjo nuo artilerijos per Pirmąjį pasaulinį karą. [[1923]] m. kunigo Pranciškaus Mirskio iniciatyva senieji sunykę Kalvarijų paveikslai buvo pakeisti naujais, tapytais ant cinkuotos skardos, tačiau žemesnio meninio lygio (keli jų saugomi Veprių muziejuje). [[Sekminės|Sekminių]] metu Kalvarijose būdavo apeinami Kristaus kančios keliai. Maldininkų, atvykstančių į Sekminių [[atlaidai|atlaidus]], skaičius nuolatos augo ir tarpukario laikotarpiu į Veprius jų atvykdavo tūkstančiai. Apie Veprių Kalvarijas dar [[1927]] m. buvo išleistas vadovėlis „Jėzaus Kristaus kančios kelių arba Kalvarijų vadovėlis taikomas Vilniaus ir Veprių Kalvarijoms apvaikščioti“.

Veprių kryžiaus kelio stočių koplytėlės sovietmečiu, [[1962]]–[[1963]] m. buvo nugriautos (išliko tik šventoriuje stovėjusios koplytėlės). Tačiau tikintieji ateidavo melstis į tas vietas, kur jos stovėjo, o jų stovėjimo vietas žymėdavo kryžiais ar gėlėmis. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, [[1989]]–[[1990]] m., Klebono Vaclovo Ramanausko, apylinkės seniūnės [[Janina Akstinavičienė|Janinos Akstinavičienės]] ir kt. iniciatyva sunaikintosios Kryžiaus kelio stočių koplytėlės buvo atstatytos už tikinčiųjų paaukotas lėšas. Siekiant surinkti lėšų, Veprių bažnyčioje buvo surengtas labdaringas [[Lietuvos nacionalinė filharmonija|Lietuvos nacionalinės filharmonijos]] atlikėjų koncertas. Kalvarijų atstatymui atminti šalia bažnyčios didžiųjų vartų ir XXIX stoties pastatytas medinis koplytstulpis. Pagrindiniai aukotojai nurodyti paminklinėse lentelėse pritvirtintose prie atstatytų koplytėlių šonų.

 

== Literatūra ==