Opera: Skirtumas tarp puslapio versijų

XVII a. [[Prancūzija]] buvo vienintelė [[Europa|Europos]] valstybė, sukūrusi savitą operos tradiciją. Pagrindinis politikos ir kultūros centras buvo karaliaus rūmai [[Paryžius|Paryžiuje]]. Nors italų opera čia buvo žinoma nuo pat jos atsiradimo, tačiau prancūzų operos raidai didžiausios įtakos turėjo rūmų baletas (''ballet de cour'') ir klasicistinis P. Corneille'o, J. Racine'o, Moliero teatras. Prancūzų operai atsirasti pradėjo poeto P. Perrino ir kompozitoriaus R. Cambert'o veikla. Svarbiausias prancūzų operos kūrėjas yra J. B. Lully; kartu su [[Molière|Molieru]] sukūrė komedijos baleto žanrą. Operas, kurios vadinamos lyrinėmis (t.y. dainuojamomis, muzikinėmis) tragedijomis jis pradėjo kurti 1672 m. daugiausia pagal Ph. Quinault libretus. Žymiausios J. B. Lully operos: "Alkestidė" ([[1674 m.|1674]] m.), "Tesėjas" ([[1675 m.|1675 m]].), "Amadis" ([[1684 m.]]), "Armidė" ([[1686 m.]]) Prancūzų operoje dramos vaidmuo buvo ryškesnis nei itališkojoje, svarbesni chorų epizodai, dažniau skambėjo instrumentinė muzika. Iš baleto scenų net susiklostė savitas žanras - opera baletas. Juos kūrė žymiausias XVIII a. prancūzų kompozitorius ir muzikologas J. Ph. Rameau ( žym. operos: "Galantiškoji Indija" ([[1735 m.]]), "Hebės šventė" ([[1739 m.|1739 m]].), "Kastoras ir Poluksas" ([[1737 m.]]), "Zaroastras" ([[1749 m.]]))

Pirmoji opera [[Vokietija|Vokietijoje]] - H. Schutzo "[[Dafnė]]" ([[1627 m.]]) - pastatyta Torgau, parašyta pagal tą patį O. Rinuccini libretą (išverstas į [[Vokiečių kalba|vokiečių kalbą]]). Svarbiais italų operos centrais nuo [[XVII amžius|XVII a]]. tapo [[Dresdenas]], [[Miunchenas]], [[Hanoveris]], nuo [[1678 m.|1678 metų]], atidarius viešąjį teatrą - [[Hamburgas]], tapęs vokiškos operos židiniu. Čia kūrė kompozitoriai J. S. Kusseris, R. Keiseris, J. Matthesonas, G. Ph. Telemanas. Pirmąsias operas [[Hamburgas|Hamburgo]] teatrui sukūrė ir [[Georg Friedrich Händel|G. F. Hendelis]]. Italų opera klestėjo [[Viena|Vienoje]].

[[Anglija|Anglijos]] operoje ryški italų ir prancūzų operos įtaka bei savita anglų teatro tradicija - [[XVII amžius|XVII a.]] pr. klestėjo [[William Shakespeare|V. Šekspyro]] dramos, prancūzų rūmų baletui giminingas žanras. Kita vertus, teatro raidai kliudė [[1640 m.]] [[revoliucija]], pilietiniai karai, teatro draudimas Respublikos laikotarpiu ir kt. Žymiausias kūrėjas - H. Purcellas, vienintelė jo opera - "Didonė ir Enėjas" ([[1699 m.]]). Susiklostė ''semiopera'' (t.y. pusiau opera) - drama, kurioje daug muzikos (H. Purcello muzika [[William Shakespeare|V. Šekspyro]] "Vasarvidžio nakties sapnui", "Audrai"). Vertingų operų sukūrė Th. A. Arne. Anglijoje klestėjo italų opera. Žymiausias jos kūrėjas - [[Georg Friedrich Händel|G. F. Hendelis]], [[1713 m.|1713 metais]] apsigyvenęs Londone ir tapęs karalienės rūmų kompozitoriumi bei Karališkosios muzikos akademijos vadovu. Operas ("[[Gajus Julijus Cezaris|Julijus Cezaris]] Egipte" ([[1724 m.]]), "Tamerlanas" ([[1725 m.]]). "[[Kserksas I|Kserksas]]" ([[1738 m.]])) jis kūrė iki [[1741 m.|1741 metų]] (tuomet buvo parodyta paskutinioji opera "Deidamėja"), vėliau rašė oratorijas. [[XVIII amžius|XVIII a.]] pr. [[Londonas|Londone]] pasirodė savitas anglų teatro žanras - ''dainų opera,'' [[Europa|Europoje]] plintančios komiškosios operos angliškoji atmaina. Pirmąją jų - "Elgetų opera" ([[1728 m.]]) - sukūrė dramaturgas J. Gay'us ir kompozitorius J. Ch. Perpuschas. [[XIX amžius|XIX a.]] pab. - [[XX amžius|XX a.]] pr. talentinga kompozitorių karta sukūrė angliškų operų (F. Delius, G. Holstas, R. Vaughanas-Williamsas).

[[Ispanija|Ispanų]] muzikinio teatro radimąsi sąlygojo stipri dramos tradicija (P. Calderonas, F. Lope de Vega); susiklostė '''''sarsuelos''''' žanras, sukurta operų. [[XIX amžius|XIX a.]] pab. - [[XX amžius|XX a.]] pr. talentinga kompozitorių karta sukūrė ispaniškųjų operų (I. Albenizas, E. Granados, M. de Falla).

''Opera buffa'' plėtotė irgi turėjo nemažai reikšmės operos raidai. Nedidelės komiškas intermedijas tarp o''pera seria'' veiksmų imta rodyti atskirai, ir kaip savarankiškas žanras [[Neapolis|Neapolyje]] susiklostė ''opera buffa.'' Žymiausi kūrėjai buvo G. B. Pergolesi, G. Paisiello, D. Cimarosa, [[Džoakinas Rosinis|G. Rossini.]]

'''''Opera buffa''''' svarbiausi bruožai - gyvi šokių ritmai, buitinės melodijos, nuotaikingi siužetai, naujo tipo veikėjai - kasdieniai, buitiniai charakteriai - būdingi ir prancūziškajai jos atmainai - komiškajai operai ('''''opera comique''''').

[[1752 m.]] į [[Paryžius|Paryžių]] atvykus italų trupei su ''opera buffa'' repertuaru (ir su G. B. Pergolesi "Tarnaitė ponia"), kilo vadinamasis "''bufonų karas''", polemika tarp prancūzų operos (lyrinės tragedijos) šalininkų ir italų operos gerbėjų. Pastarieji prancūzų operos pompastikai, dirbtinumui priešpastatė italų ''opera buffa'' natūralumą, paprastumą. Tarp bufonininkų buvo ir žymūs švietėjai [[Jean-Jacques Rousseau|Ž. Ž. Ruso]], [[Denis Diderot|D. Didro]] ir kt. Polemika paskatino komiškosios operos raidą. Jos žymiausiais kūrėjais buvo F. A. Philidoras, P. A. Monsigny, A. Gretry. Jų komiškosiose operos atsirado ir reikšmingesnių lyrinių bei dramatinių elementų, susiklostė '''''semiseria''''' (pusiau rimtos) operos tipas. Panašūs pokyčiai vyko ir Ispanijos teatre. Ten savitą karališkųjų rūmų ''sarsuelos'' (muzikiniai vaidinimai, panašūs į ''opera seria'' stilių, su dialogais, šokio epizodais) žanrą vis labiau užgožė italų opera, tačiau šalia iškilo '''''tonadilija''''' - iš trumpučių intermedijų atsiradęs žanras ''(''tarsi ispaniškoji ''opera buffa'').

[[Vokietija|Vokietijoje]], kaip atsvara italų operai, paplito '''''zingšpylis''''', kurio pagrindiniai bruožai artimi prancūzų komiškajai operai.

[[XVIII amžius|XVIII a.]] italų ''opera seria'' sulaukė daug kritikos, imta ryškinti dramos vaidmenį. Šio proceso pradininkai - N. Jommelli, T. Traetta, [[Christoph Willibald von Gluck|Ch. W. Gluckas]] remdamasis to meto italų ir prancūzų operos laimėjimais, reformavo [[XVIII amžius|XVIII a.]] operą. Jis siekė ištisinio operos veiksmo plėtotės, visų operos komponentų (muzikos, poezijos, atlikimo) vienovės. Uvertiūra buvo siejama su operos veiksmu ir muzika. Ypač daug dėmesio skiriama melodijai. Sumažėjo skirtumai tarp rečitatyvo ir arijos. [[Orkestras]] pabrėžė pagrindinius dramaturgijos momentus. [[Christoph Willibald von Gluck|Ch. W. Glucko]] svarbiausios operos: "Orfėjas ir Euridikė" ([[1762 m.|1762 m]].), "Alkestidė" ([[1769 m.]] jos leidinio pratarmėje kompozitorius teoriškai išdėstė savo reformos esmę), "Paris ir Elena" ([[1770 m.]]), "Ifigenija Tauridėje" ([[1779 m.]]) [[Christoph Willibald von Gluck|Ch. W. Glucko]] reformuotos operos sukėlė didelę polemiką - vadinamąją [[Christoph Willibald von Gluck|Ch. W. Glucko]] ir N. Piccinni sekėjų karą. 

[[XVIII amžius|XVIII a.]] pab. - [[XIX amžius|XIX a.]] pr. mene pradėjo klostytis romantizmo bruožai. Operos sostine dar buvo [[Paryžius]]. Čia atsirado nauja žanro atmaina - prancūzų '''didžioji opera (''grand opera'')''' - monumentalios, herojinių istorinių siužetų operos. Joms būdingi svarbiausi romantizmo bruožai: dramatiškas būties suvokimas, aukštų dorovinių bei visuomeninių idealų siekis, didelės masinės choro bei baleto scenos, dramatiškos solistų, choro ir orkestro partijos. Žymiausias kūrėjas - G. Mejerberis ("Robertas velnias", "[[Hugenotai]]", "Pranašas", "Afrikietė"). 

Didžiųjų operų sukūrė H. [[Hector Berlioz|Berliozas]] ("Trojėnai"), D. F. Auberas ("Nebylė iš Portičio"), [[Džoakinas Rosinis|GDž. Rosinis]] ("[[Vilius Telis|Vilhelmas Telis]]"), J. F. Halevy ("Žydė"). Greta didžiosios operos gyvavo ir prancūzų ''opera comique'' (D. F. Aubero "Fra Diavolas").  

Atsirado savitas žanras - "'''''išgelbėjimo opera'''''", taip pavadinta dėl tam tikrų siužeto ypatumų - operos pabaigoje pagrindinis herojus netikėtai išgelbstimas nuo mirties; jai būdingi dramatiniai konfliktai, teatro efektai, patetiškumas, ekspansyvi muzika, įtemptas siužetas. [[XIX amžius|XIX a.]] viduryje susiklostė '''''opera bouffe,''''' '''dar vadinama ''operete''''', perėmusi ir sustiprinusi satyrinius komiškosios operos elementus. [[Operetė]] - muzikinis teatro žanras - pramoginio pobūdžio veikalas, jungiantis vokalinę ir instrumentinę muziką, šokį, baletą, pramoginės muzikos elementus. Muzikinės dramaturgijos pagrindą sudaro kupletinė daina ir šokis. Dramaturginės kulminacijos paprastai sutampa su operetės kūrimo laikui būdingu šokiu, dažnai apibūdinančiu visą muzikinio spektaklio atmosferą. Nors operetei būdingi tipiniai operos elementai - arija, duetas, ansamblis, choras, tačiau jie yra paprastesnės struktūros, išlaiko dainai ir šokiui būdingus bruožus. Muzikinės choreografijos numeriai plėtoja operetės siužetą, pabrėžia kūrinio prasminę idėją. Tuo operetė skiriasi nuo vodevilio, muzikinės komedijos, muzikinės dramos, kuriose muzika yra tik lyrinis elementas.  

Septintajame dešimtmetyje operetė suklestėjo [[Viena|Vienoje]]. Austrijos kompozitoriai atsisakė parodijos elementų, kūrė pagal buitinius, lyrinius siužetus, retai domėjosi socialinėmis temomis. Jų operetei būdinga lengva, nerūpestinga nuotaika. Austrų operetės pradininku laikomas F. von Suppe. Jo žymiausiose operetėse ("Gražioji Galatėja" [[1865 m.]], "Lengvoji kavalerija" [[1866 m.]], "Dona Džuanita" [[1880 m.]]) ryšku itališkosios ''opera buffa'' ir prancūzų operos įtaka. Pripažinimo sulaukė ir J. [[Johanas Štrausas|Štrauso]] (j.) operetės "Šikšnospanris" ([[1874 m.]]), "Linksmasis karas" ([[1881 m.]]), "Naktis Venecijoje" ([[1883 m.]]), "Čigonų baronas" ([[1885 m.]]) dėl jų [[Europa|Europoje]] labai išpopuliarėjo valsas. 

[[XIX amžius|XIX amžiuje]] susiklostė dar viena prancūzų operos rūšis - ''lyrinė opera'', pagrindinį dėmesį skirianti asmeninėms meilės dramoms, lyrinei išraiškai. Pirmosios tokios operos: [[Charles Gounod|Š. Guno]] "[[Romeo ir Džuljeta]]" ([[1859 m.]]), [[Georges Bizet|Ž. Bizė]] "Perlų žvejai" ([[1868 m.]]), A. Thomas "Mignon" ([[1866 m.]]), [[Camille Saint-Saëns|K. Saint-Sansas]] "Samsonas ir Dalila" ([[1877 m.]]), [[Leo Delibas|L. Delibe]] "Lakme" ([[1883 m.]]). Pasirinkus buitinius, prastuomenės gyvenimo siužetus, vaizduojant nesupoetintus jausmus, prancūzų operose išryškėjo natūralizmo bruožai ([[Georges Bizet|Ž. Bizė]] "Karmen" [[1875 m.]], G. Šarpentjė "Luiza" [[1900 m.]], A. Bruneau kūryba).

[[XIX amžius|XIX amžiaus]] [[Italija|Italijoje]] operoje buvo svarbiausia muzikinė kūrybos sritis. Ryškiausi operų kūrėjai buvo [[Džoakinas Rosinis|Dž. Rosinis]], [[Vincenzo Bellini|V. Bielinis]], [[Gaetano Donizetti|G. Donicetis]], [[Džiuzepė Verdis|Dž. Verdis]]. Italų operos bruožai buvo plėtojami [[Džoakinas Rosinis|Dž. Rosinio]] operose "Tankredis" ([[1813 m.]]), "Italė Alžyre" ([[1813 m.]]), "Otelas" ([[1816 m.]]), "Sevilijos kirpėjas" ([[1816 m.]]), "Pelenė" ([[1817 m.]]), "Šarka vagilė" ([[1817 m.]]), "Mozė Egipte" ([[1818 m.]]), "Ežero mergelė" ([[1819 m.]]), "Grafas Ory" ([[1828 m.]]), "Vilhelmas Telis" ([[1829 m.]]), jose esama romantizmo savybių.

Itališkajam romantizmui atstovauja [[Vincenzo Bellini|V. Bielinis]] su savo 10 ''opera seria'', tarp jų "Sonambulė" ([[1831 m.]]), "Norma" ([[1831 m.]]), "[[Puritonai]]" ([[1835 m.]]), kuriose labiausiai suklestėjo ''bel canto'' stilius.

[[Gaetano Donizetti|G. Donicetis]] sukūrė per 70 operų, tarp kūrių "Liučija di Lamermur" ([[1835 m.]]), "Lukrecija Bordžija" ([[1833 m.]]), "Favoritė" ([[1840 m.]]), "Pulko duktė" ([[1840 m.]]), "Meilės eliksyras" ([[1832 m.]]), "Don Paskualė" ([[1843 m.]]). Visa Tiudorų dinastijos trilogija - "Ana Bolein", "Marija Stiuart" ir "Robertas Deverua".