Pataisos darbų kolonijoje: Skirtumas tarp puslapio versijų

| paveikslėlis = [[Vaizdas:Kafka_Strafkolonie_(1919).jpg|thumb|Titulinis pirmojo leidimo puslapis200px]]

<span class="cx-segment" data-segmentid="21"></span>F. Kafka novelę parašė 1914  m. spalį per atostogas, kurių metu iš tikrųjų norėjo skirti daugiau dėmesio romano „Procesas“„[[Procesas (romanas)|Procesas]]“ rašymui. 1916  m. lapkritį literatūros kursų metu F. Kafka skaitė novelę nedidelei klausytojų auditorijai, tarp kurių buvo ir Raineris[[Rainer Maria Rilke|Raineris Marija Rilkė]]. Teigiama, kad dalis klausytojų apalpo, išgirdę apie kūrinyje vaizduojamus žiaurumus. Dauguma apie kūrinį liko neigiamos nuomonės, kai kurie kritikai F. Kafką pavadino „siaubo ištvirkėliu“.

Iš pradžių F. Kafka planavo išleisti „Pataisos darbų kolonijoje“ kartu su „Nuosprendžiu“ ir „Metamorfoze“ vienu pavadinimu  – „Bausti“. Vis dėlto leidyklai, su kuria bendradarbiavo F. Kafka, šios tematikos kūriniai nepasirodė paklausūs. Leidyklai skeptiškai žiūrėjus į F. Kafkos kūrybą ir keliskart atidėjus išleidimą, novelę 1919  m. pirmąkart publikavo leidėjas Kurtas WolffasVolfas. Stipriai paveiktas novelės, jaunas žurnalistas Kurtas[[Kurt Tucholsky|Kurtas Tucholskis]] rašė: „Nuo Michaelio Kohlhaaso dar niekas vokiečių kalba nebuvo parašęs tokios novelės, kurioje autorius būtų apgalvotai sutramdęs savo reiškimąsi, bet kuri kartu ir būtų persisunkusi autoriaus krauju.“

<span class="cx-segment" data-segmentid="42"></span>Gerbiamas tyrinėtojas lankosi tolimoje saloje, kurioje įkurta neįvardytos galingos šalies pataisos darbų kolonija. Jis pakviečiamas dalyvauti viešoje egzekucijoje. Ji bus vykdoma pasitelkus keistą aparatą, sukurtą jau mirusio salos komendanto. Mašinos valdymą perėmė pareigūnas, atliekantis ir teisėjo funkcijas;  ją sudaro sudėtingai valdomas mechanizmas. Jo paskirtis  – ilgos ir žalojančios procedūros metu ant nuteistojo kūno išraižyti pažeisto įsakymo tekstą, dėl to nuteistasis galiausiai žūsta.

<span class="cx-segment" data-segmentid="48"></span>Pareigūnas pasisako už aparato naudojimą, nors po senojo komendanto mirties ši bausmės vykdymo forma susilaukia vis daugiau priešininkų, prie jų galima priskirti ir naująjį komendantą. Iš tyrinėtojo, eksperto bausmės vykdymo srityje, jis tikisi kritiškų pastabų, kad būtų pasirengta šios mechanizuotos ir archajiškos bausmės panaikinimui. Kaltinamajam nėra pranešama apie bausmės vykdymą, jau nekalbant apie galimybę gintis. Pirmiausia nuteistasis turi iškęsti 12 valandų kankynę, kurios metu jis įsisąmonina užrašo, kurį pragariškai džeržgianti mašina vis dažniau ir vis giliau išraižo ant kūno, prasmę.

<span class="cx-segment" data-segmentid="61"></span>Tyrinėtojui detaliai išaiškinamas aparato veikimas ir funkcijos, o nuteistasis pririšamas prie aparato. Dar prieš jį įjungdamas, pareigūnas pasisuka į tyrinėtoją ir paprašo jį teigiamai atsiliepti apie bausmės vykdymo mašiną.  Tyrinėtojas atsisako tai daryti, tačiau kartu patikina dėl mašinos išsaugojimo susirūpinusį pareigūną, kad neigiamai apie ją taip pat nepasisakys. Tyrinėtojas nori išreikšti savo neigiamą požiūrį į aparatą tik asmeniškai komendantui. Nors dėl nehumaniškumo jis nepritaria tokiam bausmės vykdymo būdui, vis dėlto būdamas kitos šalies piliečiu, jis neturi teisės tuo piktintis.

<span class="cx-segment" data-segmentid="68"></span>Suvokęs, kad negali perkalbėti tyrinėtojo, pareigūnas išlaisvina suglumusį nuteistąjį iš mašinos ir leidžia jam apsivilkti apdraskytus drabužius. Vietoj jo pareigūnas pats atsigula ant prietaiso, nustatydamas jo krumpliaračius taip, kad ant jo kūno būtų išraižytas užrašas „būk teisingas“. Abiems kareiviams jį deramai pririšus, mašina staiga pati įsijungia ir ima veikti kitaip, nei įprasta  – ne džergždama, bet visiškai be garso ir vis įsibėgėdama. Krumpliaračiai lenda iš valdymo dėžės ir atrodo, kad visas aparatas tuoj subyrės į gabalus. Vadinamojo kiaušinio adatos neraižo reikiamo teksto, tik bado vis giliau ir giliau krauju plūstantį kūną: „<...…> ''tai nebuvo pareigūno norėti kankinimai, o tik paprasčiausia žmogžudystė''.“

<span class="cx-segment" data-segmentid="77"></span>Po šio makabriško žmogaus ir mašinos susinaikinimo spektaklio tyrinėtojas, lydymas abiejų karių, prieš  skubiai išvykdamas, dar aplanko senojo komendanto kapą. Taip jis sėkmingai sukliudo abiems kareiviams juo pasekti ir kartu palikti salą.

<span class="cx-segment" data-segmentid="82"></span>1917  m. rugpjūtį F. Kafką parašė tris fragmentus su naujomis galimomis kūrinio baigtimis. Juose tyrinėtojas apibūdinamas kaip psichiškai ir fiziškai išsekęs, kartą pasirodo esąs ant išprotėjimo ribos. Taip pat dar kartą staiga, lyg vaiduoklis, pasirodo nubaustasis pareigūnas su iš kaktos kyšančiu virbalu.

Novelės, kaip ir daugumos kitų F. Kafkos kūrinių, neįmanoma paaiškinti viena interpretacija. Žvelgiant į kūrinį iš pasaulietinės perspektyvos, jį būtų galima interpretuoti kaip aliuziją į fanatizmą  ir žmones ryjantį diktatorišką valdžios aparatą. Tokioje totalitarinėje sistemoje nėra skirties tarp įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teismų valdžios  – pataisos darbų kolonijoje visas jas įkūnija pareigūno asmuo. Nuteistasis neturi galimybės gintis, visai teisingumo vykdymo sistemai būdingas savavališkumas.

<span class="cx-segment" data-segmentid="200"></span>Antra vertus, kūrinys taip pat atspindi vyraujantį religijos supratimą, kadangi auka per skausmą privalo pasiekti atperkantį ir nušviečiantį suvokimą apie savo kaltę ir savo kančios esmę. Aukos kaltė, kaip ir pirmoji nuodėmė, pasireiškia savaime kartu su egzistencija, todėl yra „niekuomet neabejotina“. Bet kokį individualų prasikaltimą galima laikyti bendro egzistencinio kaltumo apraiška.

<span class="cx-segment" data-segmentid="204"></span>Taip pat manoma, kad tekstą galima laikyti [[alegorija]], o mašina simbolizuoja žmogiškąjį likimą  – žmogus prieš „bausmės vykdymą“ nesužino nuosprendžio ir negali gintis.

<span class="cx-segment" data-segmentid="208"></span>Nepaisant skirtingų aiškinimų, pagrindine kūrinio mintimi išlieka „niekuomet neabejotinos kaltės“ idėja, besisiejanti su skirtingais kūrinio aspektais. Gali būti, kad F. Kafka taip išreiškė savo požiūrį į rašymą kaip į priartėjimą prie absoliuto, pasiekiamo tik mirtimi.