Sebastiano del Piombo: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Sebastianas del Piombas''' (arba Pjombas, it. '''Sebastiano del Piombo''', tikr. Sebastiano Luciani, apie [[1485]]–[[1547]] [[gegužės 21]] d.) – [[Italija|italų]] [[Renesansas|renesanso]] dailininkas iš [[Venecija|Venecijos]]. AkstyvojojeAnkstyvojoje kūryboje dailininkas sekė Venecijos [[aukštasis renesansas|aukštojo renesanso]] stilistika, vėliau jo darbai tapo [[Manierizmas|manieristiniais]]. Savo kūryboje Sebastianas apjungė Venecijos dailės mokyklos spalvinę techniką su [[Roma|romietiška]] piešimo tradicija.

Sebastiano Luciani gimė apie [[1485]] m. [[Venecija|Venecijoje]]. Savo jaunystės karjerą Sebastianas pradėjo grodamas [[liutnia]] Venecijos aukštuomenei, po to susidomėjo daile ir tapo [[Giovanni Bellini]] mokiniu, tačiau jo darbuose labai jautėsi kito Bellini mokinio, [[Džordžonė]]s, įtaka. Įmanoma, kad Sebastianas buvo ir Džordžonės mokiniu, ankstyvuosius jų darbus sunku atskirti. Pvz., „Saliamono teismas“ Ridolfi buvo priskiriamas Džordžonei, nors dabar labiau linkstama tikėti, kad tai Sebastiano darbas. Jis, taip pat, baigė [[Džordžonė]]s paveikslą „[[Trys filosofai]]“. Svarbiausiu venecijietiško periodo darbu įvardijamas [[altorius|altorinisaltorinė]] ištapymastapyba Šv. Jono Chrizostomo bažnyčioje. Iš ankstyvųjų darbų paminėtina „Salomėja“.

[[1511]] m. Sebastianas [[Siena (miestas)|Sienos]] bankininko [[Agostino Chigi]] kvietimu persikėlė į [[Roma|Romą]]. Romoje Sebastianas bankininkui atliko darbus [[Farnezinos vila|Farnezinos viloje]] padėdamas architektui [[Baldassare Peruzzi]]. Kartu viloje dirbo [[Rafaelis]]. Romos įtaka iškart pasijautė Sebastiano kūryboje, pvz., paveiksle „Adonio mirtis“ ([[1512]], [[Uficių galerija]]) mikelandželiškos figūros įsuptos [[Ticianas|ticianiškų]] spalvų venecijietiškame peizaže. [[Giorgio Vasari]] teigimu, Sebastianas susidraugavo su [[Mikelandželas|Mikelandželu]], kuris pasiūlė Sebastianui atlikti darbų pagal jo kompozicinius sumanymus ir piešinius. Esą [[Mikelandželas]] tuo norėjo pakenkti savo varžovo Rafaelio šlovei, kuris vargiai galėjo konkuruoti su Venecijos dailės mokyklos atstovu spalvos valdyme. Sebastianas atliko 4 tokius darbus, iš kurių garsiausias − paveikslas „[[Lozorius|Lozoriaus]] prikėlimas“ (1517-19, [[Nacionalinė Londono galerija]]). Kiti darbai, kuriuos greičiausiai irgi projektavo [[Mikelandželas]] – freskos „Kristaus nuplakimas ir apreiškimas“ [[San Pietro in Montorio]] bažnyčioje, bei „Pieta“ (dabar [[Viterbas|Viterbo]] valstybiniame muziejuje). Šiuose darbuose Sebastianas derino tai, ką išmoko Venecijoje, su romietiškos tradicijos piešimo technika. Spalvos tapo nebeharmoningos su piešiniu, scenose yra teatrališkumo, dailininko darbai įgijo [[Manierizmas|manierizmo]] bruožų.

Po [[Rafaelis|Rafaelio]] mirties [[1520]] m. Sebastianas nebeturėjo rimtų konkurentų Romoje dėl prestižinių užsakymu, kaipjo popiežiųužsakovais buvo popiežiai [[Adrianas VI]], [[Klemensas VII]], [[Paulius III]]. Dailininkas nutapė ir daug Romos [[Aristokratija|aristokratų]] portretų ir, taipogi – [[Kristupas Kolumbas|Kristupo Kolumbo]] (šis nutapytas praėjus 13 metų po Kolumbo mirties ir atvaizdo tikrumas diskutuotinas). [[1531]] m. dailininkas išsikovojo [[popiežius|popiežiaus]] antspaudų saugotojo pareigas ir nuo to gavo pravardę (it. ''piombo'' − švinas, antspaudai buvo švininiai ir kiekvienas toks saugotojas buvo praminamas ''del Piombo''). Gyvenimo pabaigoje Sebastianas beveik nebeužsiėmė daile, o jo santykiai su Mikelandželu pašlijo pradėjus jam kištis į Mikelandželo freskos [[Paskutinis teismas (Mikelandželas)|„Paskutinis teismas“]] [[Siksto koplyčia|Siksto koplyčioje]] darbus. Sebastianas del Piombas mirė [[1547]] [[gegužės 21]] d. Romoje. Palaidotas [[Santa Maria del Popolo]] bažnyčioje Romoje, palikimą nurodė išdalinti varguoliams.