Tomo Hardžio garsiausiu ir geriausiu kūriniu vertinamas ne vieną kartą vėliau ekranizuotas romanas „[[Tesė iš d’Erbervilių giminės]]“ (Tess Of The D'urbervillesUrbervilles, 1891). Po šio romano ir „Džudo Nepastebimojo“ išleidimo 1895 m. rašytojas sulaukė kritikos ir dalies skaitytojų neigiamos reakcijos. Buvo kaltinamas pesimizmu ir amoralumu. Rašytojas metė prozos rašymą ir vėliau kūrė eiles. T. Hardis poeziją laikė pranašesne literatūros forma už prozą ir kūrė eilėraščius iki gyvenimo pabaigos, tačiau vėlesni kritikai ir skaitytojai reikšmingiausia jo kūrybos dalimi pripažino romanus. Geriausiuose T. Hardžio romanuose vaizduojamas jam gerai pažįstamas pietvakarių Anglijos kaimo žmonių gyvenimas, buitis. Jo knygose veiksmas vyksta paties rašytojo pramanytoje „Vesekso“ grafystėje, daug dėmesio skiriama gyvenimo kelio pasirinkimo, meilės, mirties temoms. T. Hardis yra parašęs daugiau nei 900 eilėraščių, 40 apsakymų. T. Hardis kūrė apsakymus ir dramas, bet šiuose žanruose niekuomet nebuvo vertintas taip aukštai, kaip romanistas ir poetas. Jo apsakymai buvo publikuoti rinkinyje „Vesekso istorijos“ (1888) ir kitur. Didelę rašytojo laiko dalį užėmė poetinė drama „Monarchai“ (''The Dynasts''), publikuota trim tomais (1904, 1906 ir 1908 m.). 1923 m. parašyta poetinė drama „Garsioji Kornvalio karalienės tragedija“ (''The Famous Tragedy of the * Queen of Cornwal'').
Gyvenimo pabaigoje T. Hardis buvo vienu gerbiamiausių Anglijos literatų, apdovanotas Nuopelnų ordinu, jį garbės laipsniais įvertino Oksfordo ir Kembridžo universitetai, aukso medaliu apdovanojo Karališkoji literatūros draugija.
