Didžioji Prancūzijos revoliucija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Paaiškėjus Nacionalinio Konvento planams eksportuoti revoliuciją, nukirsdinus Liudviką XVI ir atsivėrus keliui per [[Šeldė]]s upę, kaimyninės šalys suskato burtis į karinę sąjungą, nukreiptą prieš Prancūziją. Ispanijai, [[Neapoliui]], Didžiajai Britanijai ir Nyderlandams prisidėjus prie Prūsijos ir Austrijos, buvo sudaryta [[Pirmoji antiprancūziškoji koalicija]] ([[1792]]–[[1797]] m.). Ji suformuota jau prasidėjus karams. Paėmę valdžią jakobinai paskelbė ''Guerre Totale'' (visuotinį karą) ir ''Levée en masse'' (masinį šaukimą į kariuomenę). Įsiveržusi rojalistų armija buvo sumušta prie [[Tulonas|Tulono]] 1793 m. Tai paskatino Prancūziją pereiti į puolimą ir davė progos pasižymėti jaunam [[Napoleonas Bonapartas|Napoleonui Bonapartui]]. Po [[Fleriuso mūšis|Fleriuso mūšio]] buvo užimta Belgija ir [[Reinas|Reino]] kraštas. Įsiveržus į Nyderlandus buvo įkurta marionetinė [[Batavijos respublika]]. Galiausiai [[Bazelis|Bazelyje]] [[1795]] m. buvo sudaryta taika tarp Ispanijos, Prūsijos ir Prancūzijos., bei Švedijos žemumų