|
AS KARALIUS
[[Vaizdas:Cepkeliu marsh.jpg|thumb|right|250px|Čepkelių raistas]]
AS
[[Vaizdas:Lütt-Witt Moor-2.jpg|thumb|250px|Pelkė Vokietijoje]]
AS
[[Vaizdas:Fe ditch.jpg|thumb|250px|Tamsiai raudonas [[Praviršulio tyrelis|Paviršulio tyrelio]] vanduo byloja apie balinę geležį]]
AS
[[Vaizdas:Pelkaitė Gudų girioje.JPG|thumb|250px|Nedidelė miško pelkaitė [[Marcinkonys|Marcinkonių]] apylinkėse]]
AS
[[Vaizdas:Riečiai, Beržinės pelkė.JPG|thumb|250px|[[Riečiai]], [[Beržinės pelkė]]]]
A
A
S
A
S
A
S
A
S
A
S
A
S
A
S
S
S
S
S
'''Pelkė''' – drėgmės pertekliaus plotas sausumoje, apaugęs specifine [[augalija]]. Pelkėse, laikui bėgant, iš augalijos liekanų susidaro [[durpės|durpių]] klodai. Pelkės skirstomos į aukštapelkes, tarpines ir žemapelkes.
S
SS
== Pelkės iš drėgmės pertekliaus ==
Pelkėmis vadinami nuolatos užmirkę žemės paviršiaus plotai, kuriuos dengia storesnis nei 30 cm durpių sluoksis. Plotai, kuriuose durpių sluoksnis plonesnis, vadinami supelkėjusiomis žemėmis. Pastaruoju metu plačiai vartojamas terminas šlapžemės, [[šlapynė]]s. Plačiąją prasme šlapžemės apima plotus nuo šlapių ariamų laukų iki makrofitais užaugusių ežerų [[atabradas|atabradų]]. Tačiau šlapžemės, kuriose susikaupęs storesnis ar plonesnis sluoksnis, atitinka aptartą pelkių ir supelkėjusių žemių sampratą.
Pagrindinė sąlyga pelkėms susidaryti yra [[drėgmė]]s perteklius, o svarbiausias pelkėjimo veiksnys augalija. Lietuvoje iškrintančių kritulių kiekis, palyginti nedidelis jų išgaravimas, dažnos vėsios vasaros sudaro palankias sąlygas drėgmės pertekliui kauptis. Daugiausia pelkių yra [[Baltijos aukštumos|Baltijos]] ir [[Žemaičių aukštuma|Žemaitijos]] aukštumų daubotame reljefe. Pelkės susidaro ten, kur yra priemolingas vandeniui nepralaidus podirvinis ir negiliai slūgstantys [[Gruntinis vanduo|gruntiniai vandenys]]. Dėl šios priežasties gali pelkėti ir smėlingų rajonų [[vandenskyra|vandenskyrinės]] vietovės, pvz., [[Pietryčių lyguma]]. Intensyviau pelkėja rūgštūs, nedaug maisto medžiagų turintys dirvožemiai. Palankiausios sąlygos pelkėms susidaryti yra vakarinėje Lietuvos dalyje, kur vyrauja labai nukalkėjęs ir sujaurėjęs dirvožemis, nepalankiausios – [[Vidurio Lietuvos žemuma|Vidurio žemumoje]], kur vyrauja mažai nukalkėjęs dirvožemis su karbonatiniu podirviu.
== Pelkėdara ==
Lietuvoje užpelkėja ežerai, šaltiniuotos pakrantės arba sausuma. Apie du trečdaliai Lietuvos pelkių yra ežerinės kilmės. Seklūs ežerai užpelkėja pakrančių augalijai – [[nendrė|nendrių]], [[meldas|meldų]], [[švendras|švendrų]] juostai – plintant nuo ežero pakraščio jo vidurio link ir šiems augalams įsigalint ežero seklumose. Gilūs ežerai pradeda pelkėti dėl pakrantėse augančių augalų, kurie sudaro vandens paviršiuje plūduriuojantį liūną. Gilūs ežerai pelkėja gerokai lėčiau negu seklūs. Nuolatos šlapiose šaltinių išsiliejimo vietose gali augti tik prie tokių augaviečių prisitaikę augalai, dėl kurių ir prasideda pelkėjimas. Miškai supelkėja, kai jų paklotėje susikaupia nesusiskaidžiusios augalų liekanos ir įsiveisia [[higroskopinės samanos]], pvz., [[kiminas|kiminai]] (''Sphagnum'' spp.). Taip pat gali supelkėti [[pieva|pievos]], kuriose susikaupia nesuirusių žolinių augalų šaknų ir antžeminių dalių, sugeriančių daug vandens.
== Pelkių augalai ==
Pelkių – [[durpojai]] – daug kuo skiriasi nuo kitose augavietėse augančių augalų, nes jie prisitaikę prie specifinių sąlygų. Durpojai auga durpėse – substrate, kuriame yra daug vandens, bet mažai deguonies. Todėl durpojai dažnai neturi pagrindinės šaknies, o pridėtinės šaknys auga horizontaliai, kartais net aukštyn. Durpinis substratas yra blogas šilumos laidininkas, todėl pavasarį pelkė įšyla vėliau, ir augalų [[vegetacija]] vėluoja. Pelkių vandenyje yra nemažai kenksmingų junginių, todėl augalai jo siurbia labai mažai, gyvuoja tarsi sausros sąlygomis ir savo sandara primena sausų vietų augalus – turi siaurus plaukuotus lapelius, kai kurie yra visžaliai. Vasarą pelkių augalus neigiamai veikia dideli temperatūrų skirtumai paviršiuje ir gilesniuose durpių sluoksniuose. Dėl nepalankių sąlygų augalai auga labai lėtai. Apie šimtą metų pelkėje auganti [[paprastoji pušis]] gali būti 1-4 m aukščio, ji labai skiriasi nuo augančių sausumoje. Aukštapelkių centre, dažniausiai ant kiminų kemsų, auga nykštukinė pušaitė (''Pinus sylvestris f. Pumila''), visai neturi kamieno, o jos šakos driekiasi pažeme. Panašiose augavietėse auga ir 1-3 m aukščio išauganti pušaitė (''P. sylvestris f. wilkomii''), savo išvaizda primenanti eglutę. Jos apatinės besidriekiančios šakos kartais būna ilgesnės už ją pačią. Aukštapelkėse labiausiai paplitusios 1-6 m aukščio pušaitės (''P. sylvestris f. litwinowii''), kurių šakų vainikas užima tik trečdalį stiebo. Į sausumos pušis labiau panašios 8-15 m aukščio pušys (''P. sylvestris f. uliginosa''), augančios pelkių pakraščiuose, pelkinių [[ežeras|ežerų]] pakrantėse.
== Pelkių tipai ==
Pagal mitybos sąlygas ir vyraujančią augaliją pelkės skirstomos į eutrofines, arba žemapelkes, mezotronines, arba tarpines, oligotronines, arba aukštapelkes. Žemapelkių paviršius dažniausiai lygus arba įgaubtas, jas maitina gruntiniai, apypelkio paviršiniai arba upių vandenys, turintys gana daug maisto medžiagų. Svarbesni žemapelkių durpojai: [[juodalksnis|juodalksniai]] (''Alnus glutonisa''), [[karklas|karklai]] (''Salix'' spp.), [[viksva|viksvos]] (''Carex'' spp.), [[švylys|švyliai]] (''Eriophorum latifolium'', ''E. angustifolium''), [[asiūklis|asiūkliai]] (''Equisetum'' spp.), [[pupalaiškis|pupalaiškiai]] (''Menyanthes trifoliata''), dauguma žaliųjų [[samanos|samanų]], kai kurios [[kiminas|kiminų]] rūšys. Aukštapelkių paviršius dažnai išgaubtas, jas maitina tiktai krituliai, mineralinių medžiagų yra labai mažai. Auga žemaūgės pušaitės, krūmokšniai – [[balžuva|balžuvos]] (''Andromeda plifolia''), [[šilinis viržis|viržiai]] (''Calluna vulgaris''), [[Juodoji varnauogė|varnauogės]] (''Empetrum nigrum''), [[tekšė]]s (''Rubus chamaemorus''), [[gailis|gailiai]] (''Ledum palustre''), [[durpyninis berenis|durpyniniai bereiniai]] (''Chamaedaphne calyculata''), [[Paprastoji spanguolė|spanguolės]] (''Oxycoccus palustris''), žoliniai augalai – [[kupstinis švylys|kupstiniai švyliai]] (''Eriohorum vaginatum''), [[kupstinė kūlingė|kupstinės kūlingės]] (''Trichophorum caespitosum''), [[baltoji saidra|baltosios saidros]] (''Rhynchospora alba'') ir svarbiausi aukštapelkės durpojai – [[kiminas|kiminai]] (''Sphagnum megellanicum, S. rubelum, S. fuscum, S. balticum . angustifolium''). Tarpinė pelkė yra pereinamoji stadija iš žemaplekės į aukštapelkę, joje yra šiek tiek maisto medžiagų. Čia dar auga žemapelkiniai, bet yra ir aukštapelkinių durpojų. Būdingi augalai: [[plaukuotasis beržas|plaukuotieji]] ir [[liekninis beržas|liekniniai beržai]] (''Betula pubescens, Betula humilis''), [[karklas|karklai]] (''Salix aurita, S. rosmarinifolia, S. myrtilloides, S. lapponum''), [[viksva|viksvos]] (''Carex lasiocarpa, C. Diandra''), mažai žaliųjų samanų, vyrauja kiminai. Kai kurių rūšių durpojai, pvz., [[liūnsargė]] (''Scheuchzeria palustris''), [[svyruoklinė viksva]] (''Carex limosa''), [[saidra]] (''Rhynchospora alba''), auga ir aukštapelkėse, ir žemapelkėse, sudarydamos bendrijas ir su kiminais, ir su žaliosiomis samanomis. Lietuvoje vyrauja žemapelkės (60-70 proc. pelkių ploto), apie 22 proc. sudaro aukštapelkės. Dideliuose pelkių masyvuose aptinkama visų tipų pelkių, bet didžiausią plotą paprastai užima aukštapelkė. Mažos pelkaitės dažniausiai būna žemapelkės. Didžiosios pelkės daugiausia paplitusios pereinamojoje zonoje iš aukštumų į žemumas, mažosios telkiasi aukštumose, kur užima beveik visas tarpukalnių daubas.
== Žemapelkės ==
windows eats u
J8S PAGROBTAS VIRUSO
== Aukštapelkės ==
Aukštapelkių paviršius yra išgaubtas, aukštėjantis nuo pakraščių į vidurį. Aukštapelkės maitinamos tik [[krituliai]]s.
Aukštapelkėse gali augti tik labai rūgščią terpę mėgstantys [[augalai]], kaip [[Gailis|gailiai]], [[Viržis|viržiai]], [[Vaivoras|vaivorai]] (girtuoklės), [[spanguolė]]s.
Didžiausios aukštapelkės: [[Žuvintas|Žuvinto]] pelkė, [[Čepkeliai|Čepkelių]] raistas, [[Kamanų rezervatas|Kamanos]], Naujienų pelkė.
a6 karalius virusonas
== Durpių pramonė ==
Pramoniniais laikomi didesni nei 100 ha durpynai, kurių vidutinis gylis didesnis negu 1 m. Tokių durpynų Lietuvoje 338, bendras plotas 174 tūkst. ha, durpių ištekliai juose apie 566 mln. tonų. Didžiausi yra [[Vilnius|Vilniaus]], [[Trakų]], [[Alytaus]] ir [[Varėnos]] rajonų durpynai. Apie 17 proc. durpių produkcijos suvartojama Lietuvoje, o 83 eksportuojama į kitas pasaulio valstybes.
jokiu nebus cia straipsniu mokekit greiciau nestovejes cia zily ok
|
