Kaziuko mugė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Kaziuko mugės ištakos siekia [[XVII amžius|XVII a.]] pradžią. [[1602]] m. [[lapkričio 7]] d. popiežius [[Klemensas VIII]] savo breve oficialiai paskelbė [[Šv. Kazimieras|Kazimierą]] šventuoju, kol kas tik lokaliniu, Lenkijos ir Lietuvos. Tuo tarpu jo įpėdinis Povilas V jau paskelbė šv. Kazimierą visos Katalikų bažnyčios šventuoju, o [[Urbonas VIII]] [[1636]] m. paskelbė šv. Kazimierą Lietuvos globėju. Tais pačiais metais šventojo palaikai buvo iškilmingai perkelti iš jėzuitų šv. Kazimiero bažnyčios, kur jie buvo saugomi nuo [[1604]] m., į [[Zigmantas Vaza|Zigmanto Vazos]] (tuomet jau mirusio) įsakymu specialiai pastatytą puošnią koplyčią [[Vilniaus katedra|Katedroje]], kur jie yra ir dabar.

 

 

[[XX a.]] pradžioje pasikeitė jomarko vieta. Mat [[1901]] m. rusų valdžia Katedros aikštėje pastatė paminklą [[Jekaterina II|Jekaterinai II]], taigi prekymetis, labiau susijęs su katalikų šventojo garbinimu, caro valdininkų požiūriu pasidarė nepakankamai respektabilus tokiai rimtai „kaimynystei“. Mugė buvo iškelta į [[Lukiškių aikštė|Lukiškių aikštę]]. Tuo laikotarpiu mugėje ėmė gausiai dalyvauti ne tik pirkliai, bet ir iš kaimų suvažiavę valstiečiai, prekiavę savo namudiniais dirbiniais. Į mugę suvažiuodavo iki 2400 vežimų, Lukiškių aikštės neužtekdavo ir „būdom“ būdavo užstatoma visa Neries pakrantė nuo [[Žvėrynas|Žvėryno]] iki [[Vilniaus žaliasis tiltas|Žaliojo tilto]]. Šį klestėjimą nutraukė [[I pasaulinis karas]] ir po jo sekę įvykiai, bet XX a. 3 deš. Vilniaus „Kaziukas“ vėl atsigavo, o ypač suklestėjo nuo [[1935]] m., kai prie mugės rengimo gausiai prisidėjo Vilniaus studentai, rengę triukšmingas kostiumines eisenas. Lenkijos turizmo skatinimo sąjunga net organizuodavo specialius traukinius į Vilnių iš kitų Lenkijos miestų. Ypač dideliu mastu Kaziukas buvo švenčiamas [[1938]] ir [[1939]] m.