Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija: Skirtumas tarp puslapio versijų

nėra keitimo aprašymo
S (Šablonų peradresavimų šalinimas)
{{Infolentelė vyriausybės agentūra
{{LtInstitucija|Ministry of Foreign Affairs of the Republic of Lithuania.jpg|Užsienio reikalų ministerija||1990|Linas Antanas Linkevičius|J.Tumo-Vaižganto g. 2, Vilnius}}
| Logotipas = URM.svg
| Logotipo dydis = 230px
| Vėliava =
| Vėliavos dydis =
| Įkurta = [[1918]] m. [[lapkričio 4]] d. (pirmoji}<br />[[1990]] m. [[birželio 17]] d. (dabartinė)
| Anksčiau =
| Trumpinys = URM
| Tipas = Lietuvos Respublikos ministerija
| Būstinė = <small>J.Tumo-Vaižganto g. 2 30</small><br />
[[Vilnius]], [[Lietuva]]
| Vadovas = [[Linas Antanas Linkevičius]]
| Jurisdikcija = [[Lietuvos Respublikos Vyriausybė]]
| Darbuotojai =
| Tinklapis = [http://www.tm.lt/ www.tm.lt]
}}
 
'''Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija''' – [[Lietuvos Vyriausybė]]s pagrindinė institucija, atliekanti [[Lietuva|Lietuvos Respublikos]] užsienio reikalų srities valstybės valdymo funkcijas ir įgyvendinanti valstybės politiką šiose srityse.
1940 m. [[gegužės 31]] d., pritarus tuometiniam LR prezidentui [[Antanas Smetona|A. Smetonai]], užsienio reikalų ministras [[J. Urbšys]] telegrama Nr. 288 informavo svarbiausias Lietuvos pasiuntinybes užsienyje, jog okupacijos atveju Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovu skiriamas nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Romoje [[Stasys Lozoraitis vyresnysis|S. Lozoraitis]], jo pirmuoju pavaduotoju – nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Prancūzijoje [[P. Klimas]], antruoju – nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Šveicarijoje [[J. Šaulys]]. Lietuvos diplomatinė tarnyba tapo vienintele valstybine institucija Lietuvoje, 1940 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais protestavusia prieš valstybės aneksiją. 1940 m. vasarą Sovietų Sąjunga ėmėsi energingų žygių perimti Lietuvos [[aukso atsargos|aukso atsargas]] ir pasiuntinybių pastatus užsienio valstybėse. Nepaisant griežtų Lietuvos atstovų protestų, dalis valstybių (Italija, Vokietija, Švedija ir kai kurios kitos) patenkino neteisėtus sovietų reikalavimus. 1940 m. liepos 23 d. [[JAV valstybės sekretorius]] [[Sumner Welles]], remdamasis Stimsono doktrina, pareiškė, kad [[JAV]] nepripažins Baltijos valstybių inkorporacijos į SSSR sudėtį. JAV savo teritorijoje ir toliau leido veikti Lietuvos diplomatiniams atstovams bei atsisakė perduoti sovietams Lietuvos aukso atsargas. Lietuvos diplomatinei tarnybai iki [[1990]] m. pavyko išlaikyti atstovavimą svarbiausiose Vakarų valstybėse. Po St. Lozoraičio mirties diplomatijos vadovo pareigas perėmė įgaliotasis ministras Vašingtone [[Stasys Antanas Bačkis]]. Nuo [[1987]] m. lapkričio 15 d. jis perdavė vadovavimą atstovybei Vašingtone [[Stasys Lozoraitis (1924)|St. Lozoraičiui]]-jaunesniajam, o pats grįžo į Paryžių. Nuo [[1990]] m. užsienio valstybėse likusi Lietuvos diplomatinė tarnyba sėkmingai bendradarbiavo su naujai atgimstančios Lietuvos diplomatais, dalijosi savo patirtimi ir ryšiais, o dalis užsienyje dirbusių diplomatų sėkmingai įsijungė į atkurtos Lietuvos Respublikos diplomatinę tarnybą.
[[Vaizdas:URM.svg|thumb|right|180px]]
== Struktūra ==
Ministerija suskirstyta į 19 departamentų<ref>[http://www.urm.lt/index.php?1939061382 Užsienio reikalų ministerijos schematinė struktūra. Patvirtinta užsienio reikalų ministro [[2013]] m. [[balandžio 11]] d. įsakymu Nr. V–82.</ref>:
* [[Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos rytų kaimynystės politikos departamentas|Rytų kaimynystės politikos departamentas]]
* [[Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos transatlantinio bendradarbiavimo ir saugumo politikos departamentas|Transatlantinio bendradarbiavimo ir saugumo politikos departamentas]]
[[Vaizdas:Ministry of Foreign Affairs of the Republic of Lithuania.jpg|230px|right|thumb|Užsienio reikalų ministerijos būstinė]]
 
== Vadovybė ==
=== Ministrai ===
<!-- pareigos eiti pradedamos nuo priesaikos davimo dienos, reikia patikslinti kai kurių ministrų datas-->
{| class="wikitable"
{|{{graži lentelė}}
|
| '''Pavardė'''
1 335

pakeitimai