Lernos hidra: Skirtumas tarp puslapio versijų

Gavęs karaliaus [[Euristėjas|Euristėjo]] paliepimą, Heraklis sėdo į karo vežimą ir išvažiavo kartu su giminaičiu [[Jolajas|Jolaju]]. Jie surado hidros urvą, ugnies strėlėmis privertė išlįsti laukan ir Heraklis puolė hidrą, mosuodamas kuoka. Kad ir kiek besistengė, bet jam nepavyko įveikti pabaisos, nes vos tik numušdavo vieną galvą, tuoj jos vietoje atsirasdavo dvi naujos. Hidrai padėti atropojo milžiniškas vėžlys Karkinas ir įsikibo Herakliui į koją. Sutrypęs vėžlį Heraklis paprašė sūnėno Jolajo pagalbos. Jolajas vėžlį pribaigė. Jolajas padegė mišką, Heraklis degančiais medžių rąstais pridegino hidros kaklus ir galvos nebegalėjo ataugti. Liko tik nemirtingoji galva. Heraklis ją numušė, užkasė ir ant tos vietos užritino uolą. Hidrą sukapojo ir jos tulžyje (kai kur nurodoma, kad kraujyje) suvilgė savo strėles. Nuo to laiko kiekvienas Heraklio šūvis darė neišgydomas žaizdas. Dėl Jolajo pagalbos Euristėjas šio Heraklio žygdarbio nepripažino vienu iš dešimties sutartųjų.{{šaltinis|<ref>{{VLE|XIII|28||Lernos hidra}}}}</ref>