|
Buvo labai permainingo būdo, puldavo į kraštutinimus. Iš pradžių tėvas laikė valdžią savo rankose tvirtai, bet greitai jos neteko.
Paauglystėje buvo apleistas, nes Dž. Mazariniss stengėsi palikti jį nemokšą, kad pats būtų jam reikalingas. Todėl tikrasis Liudviko XIV valdymas prasidėjo tik ministrui mirus. Netrokšdamas jo mirties atvirai, nekantriai jos laukė ir kai pagaliau ministras mirė, nevalingai pasakė: „Atvirai pasakysiu, jog neįsivaizduoju, ką būčiau daręs, jei jis būtų gyvenęs ilgiau“{{faktas}}. Nepakankamas išsilavinimas nepakenkė Liudviko XIV proto vystymuisi. Liudvikas XIV buvo toks pat protingas kaip bet kuris kitas.
Nors iš prigimties buvo labai ūmaus būdo, bet išmoko save valdyti ir labai retai pasiduodavo pykčiui. Tačiau svarbiausia Liudviko XIV yda buvo išdidumassumas. Vos tik Mazariniui numirus, laikė save pusdieviu, o netrukus – dievybe. Jo emblema buvo saulė, o šūkiai – „''Nec pluribus impar''“ ir „''Vires acquiriteundo''“. Labai greitai dvaras pastebėjo šią karaliaus silpnybę – garbės troškimą, todėl ministrai, generolai, meilužės ir dvaro tarnai vienas per kitą ėmė jį liaupsinti, o paskui ėmė pataikauti. Pataikavimas tapo neišvengiamu karaliaus gyvenimo elementu.
Liudviko XIV protas koncentruodavosi į smulkmenas, jis laikė save didžiu administratoriumi, net pats ėmėsi armijos apginklavimo, aprangos ir kareivių apmokymo. Didžiausias malonumas karaliui buvo mokyti senus generolus, todėl tie, kurie susitaikydavo su ta mintimi, jog karalius juos moko to, ko jie nežino, galėjo būti tikri, kad jo didenybei įtiks.
|
