Kazimieras Jogailaitis: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[XV amžius|XV a. viduryje]] vyraujančioje [[feodalizmas|feodalizmo]] sistemoje gyventojai buvo suskirstyti į keturis luomus: [[dvasininkai]], kilmingieji, miestiečiai ir [[valstiečiai]]. Kiekvieno luomo žmonės tvarkėsi pagal skirtingus [[įstatymas|įstatymus]], jų [[teisė]]s ir pareigos [[valstybė|valstybei]] buvo nevienodos. Tiktai dvasininkijaidvasininkai ir kilmingiesiems priklausękilmingi žmonės buvo laikomi krašto [[pilietis|piliečiais]], taijų buvoluomui privilegijuotiišskirtinai luomai,priklausė kuriedidžiulės nuolatprivilegijos. bruzda, būta nemažai [[bajorai|bajorų]], kurie norėjo vėl susijungti su [[Lenkija]].

Kai kurie aukštesnieji Lietuvos bajorai tikėjosi, kad, Lietuvai susijungus su Lenkija, ir jie gausią didesnių teisių. Todėl jie ir sutiko išleisti Kazimierą į Lenkiją, kai jis Lietuvos bajorams [[Krikščionybė|katalikams ir stačiatikiams]] rusams savo raštu pažadėjo:

# apsaugoti Lietuvos nepriklausomybę ,ir neleisti nuo jos atplėšti jokių žemių;

# neleisti svetimiems,- nelietuviams-, pirkti žemės Lietuvoje bei eiti valdžioje ar bažnyčioje tarnybas;

# duotisuteikti Lietuvos bajorams ir miestiečiams tokias pat teises, kokias turi Lenkijos bajorai ir miestiečiai.

Raštas pasirašytas [[1447]] m. Jis yra labai reikšmingas, nes nuo to laiko kunigaikščio valdžia Lietuvoje ėmė silpnėti; valstiečiai nustojo mokėti mokesčius didžiajam kunigaikščiui, turėjo juos mokėti bajorams ir didikams, ponams, kurie drauge tapo valstiečių teisėjais. Tokiu būdu didesnėDidesnė Lietuvos gyventojų dalis ėmė priklausyti bajorams, o nebe didžiajam kunigaikščiui. Bajorai nuo to laiko pradėjo savivaliauti, varžyti kunigaikštį ir reikalauti iš jo dar didesnių laisvių. laisviejiLaisvieji Lietuvos valstiečiai pagaliau tapo bajorų [[Baudžiava|baudžiauninkais]], beveik vergais; buvo įpareigoti dirbti tam tikrą dienų skaičių per savaitę dirbti savo pono laukus. Dauguma valstiečių nustojoneteko žemės nuosavybės teisių ir teisės pasirinkti poną, kuriam norėtų tarnautitarnaus. 1447 m. Kazimiero raštas, dar vadinamas ''privilegija'', oficialiai pradėjo baudžiavą Lietuvoje.

Kazimieras valdė apie 52 metus. Nuolat gyvendamas Krokuvoje, jis turėjo daugiau rūpintis Lenkijos reikalais negu Lietuvos. Jis vis tik gana dažnai lankydavosi Lietuvoje, net ir mirė [[Gardinas|Gardine]]. Tai paskutinis didysis kunigaikštis, kuris kalbėjo [[lietuvių kalba|lietuviškai]]. <ref>Lietuvos valdovai (XIII–XVIII a.). Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2004. 102 p.</ref> Jam valdant, Lietuva atsiilsėjoišvengė nuodidelių karų, gyventojai galėjonesibaimino, nesibaiminti dėl karų irtodėl ramiai dirbtidirbo savo darbus. Kazimiero viešpatavimas LietuvaiLietuvoje nebuvo laimingaspavyzdingas: šalyje liko daug nesutvarkytų reikalų, o Lietuvos kaimynai labailabiau sustiprėjostiprėjo.

Dar 1470 m. buvo sudaryta sutartis tarp LDK ir [[Naugardas|Naugardo]] (Velikij Novgorod): pripažinta Kazimiero valdžia, o Kazimierasjis, kaip valdovas, įsipareigojo ginti Naugardą nuo Maskvos. 1471 m. [[Ivanas III]] pasiuntė prieš juos kariuomenę. Kazimieras, Lenkijos karalius ir didysis Lietuvos kunigaikštis, jokios pagalbos nesuteikė. Naugardo kariuomenė žiauriai sutriuškinta tų pačių metų liepos 13 d. prie Šelonės upės. Naugardas atsisakė ryšių su LDK, užleido [[Ivanas_III|Ivanui III]] dalį savo žemių, įsipareigojo sumokėti kontribuciją. 1477 m. Naugardas dar kartą atsisakė Maskvos valdovo. Po Naugardo žemę pasklido Maskvos kariuomenė, kuri ėmė deginti ir žudyti. 1478 m. Naugardas (Velikij Novgorod) pasidavė ir buvo amžiams prijungtas prie Maskvos.

1480 rudenį, susitaręs su Kazimieru dėl pagalbos, Ordos chanas [[Achmatas]] vėl surengė stambų žygį į Maskvą. Viskas baigėsi vadinamuoju Stovėjimu prie Ugros upės (spalio 8 — lapkričio 11), kai karaliaus Kazimiero kariuomenė vėl nepasirodė. Ordos chanas Achmatas, grįždamas nusiaubė viršutinės Okos baseine buvusias LDK žemes. Rusų istorikai kaip neatvykimo priežastį regi Ivano III sąjungininko Mengli-Girėjaus puolimepuolimą, lenkų istorikai - 1478 metais Kazimiero karinėjekarinę akcijojeakcijoją Varmėje (kunigų karas, len. wojna popia)

Lenkų istorikai dėl nevykdytų sutarčių su Ordos chanu Achmatu kaltina lietuvių pusę, teigdami, jog chano Achmato 1471 ir 1480 m. sutartys buvo sudarytos su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu (o ne Karaliumi) Kazimieru. ( nors Kazimieras karūnuotas Lenkijos karaliumi 1447 metais).

Kazimieras Jogailaitis buvo vedęs [[Vokietija|Vokietijos]] imperatoriaus [[Imperatorius Albrechtas II|Albrechto Habsburgo]] dukterį Elžbietą ir turėjo šešis sūnus ir penkias dukteris. Vaikai augo Krokuvoje lenkų ir vokiečių dvariškių apsupti. Sūnų mokytojas buvo lenkų istorikas kronikininkas Jonas Dlugošas, kuris mokino juos lotyniškai. Vyriausiąjį sūnų [[Vladislovas Jogailaitis (Čekijos karalius)|Vladislovą]] Kazimieras įtaisėpaskyrė [[Čekija|Čekijos]] ir [[Vengrija|Vengrijos]] karaliumi, kitaskitą, FrydrichasFrydrichą, tapo kardinolu, AleksandrasAleksandrą ir Žygimantas buvoŽygimantą Lenkijos karaliaikaraliais ir Lietuvos didiejididžiaisiais kunigaikščiaikunigaikščiais, Jonas AlbrechtasAlbrechtą buvo- Lenkijos karaliumkaraliumi nuo 1492 m. ,ir valdė jis iki 1501 m. VisosVisas dukterysdukteris buvo išleistosišleido tekėti už vokiečių kunigaikščių: pamarės, Bavarijos ir kt. O antrasis sūnus Kazimieras tapo '''šventuoju''' ir Lietuvos globėju.