'''„Karas ir taika“''' (''Война и миръ'', ''Voyna i mir'') – istorinis epinis [[Levas Tolstojus|Levo Tolstojaus]] ([[1828]]–[[1910]]) romanas. Pirmą kartą išspausdintas [[1865]]–[[1869]] m. Vienas svarbiausių pasaulinės literatūros kūrinių. Laikomas geriausiu L. Tolstojaus literatūriniu pasiekimu, kartu su kitais didžiaisiais jo prozos veikalais, pavyzdžiui, „[[Ana Karenina]]“ (1873–1877). Tai savotiška ankstyvojo XIX a. pradžios rusų „visuomenės studija“. Išsiskiria meistriškai pavaizduotomis realistiškomis detalėmis, psichologinių analizių gausa.
„Karas ir taika“ smulkmeniškai vaizduoja Prancūzijos invaziją į Rusiją bei NapoleoninėsNapoleono eros susidūrimą su carizmocaro valdoma visuomene, visa tai pateikiamas penkių rusų aristokratų šeimų akimis. Pirmoji romano dalis, paties autoriaus, vadinta „''1805 metai''“ ,buvo skelbiama žurnale „Rusų pasiuntinys“ tarp [[1865]] ir [[1867]] m. Pats L. Tolstojus yra sakęs, jog „Karas ir taika“: „nėra romanas, daug mažiau – poema ir visiškai ne istorinė kronika.“ Didžiuliai knygos skyriai, ypač paskutinėje dalyje, yra labiau filosofinė diskusija, nei pasakojimas. Jis sudėtingai aiškina, kad geriausia rusų literatūra neatitinka standartų, todėl negalima ryžtingai vadinti „Karo ir taikos“ romanu. (Iš tiesų, L. Tolstojus pirmuoju savo romanu laikė „Anakūrinį Karenina“„[[Ana Karenina]]“).
