Simbolizmas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Simbolizmo pradininkai prancūzų poetai [[Šarlis Bodleras]], [[Polis Verlenas|Polis Verdenas]], [[Stefanas Malarmė]] vadovavosi idealistinės filosofijos, kurią propagavo [[Artūras Šopenhaueris]] ir [[Frydrichas Nyčė]], nuostatomis. Jų esmė: [[žmogus|žmogaus]] būties esmę galima tik nujausti, [[protas|protu]] jos suvokti neįmanoma. Simbolistai skelbė, kad daiktuose ir gyvenimo reiškiniuose glūdinčias paslaptis gali įminti tik [[menas]] ir kad svarbiausia jo užduotis – atskleisti nematomus žmogaus ir [[pasaulis|pasaulio]] ryšius, o geriausia priemonė tam esąs [[simbolis]], turintis itin didelę apibendrinamąją galią. Simbolizmas daug ką perėmė iš [[Romantizmas|romantizmo]]. Simbolistai teigė, kad realybė yra tik paviršius, po kuriuo slypi idealusis pasaulis. Pasaulis jiems atrodė beviltiškai sumaterialėjęs ir dvasiškai užgesęs. Jie troško pakilti į amžino gėrio ir grožio pilis, mįslingais, fantastiniais vaizdais perteikdavo giluminius daiktų ryšius, ypač reikšmingu dalyku laikė [[intuicija|intuiciją]] (nuojautą). Savo idėjoms ir lūkesčiams išreikšti vartojo simbolius, tokius kaip „saulė“, „aušra“, „vanduo“, „tamsa“. Simboliais tie žodžiai virsta tik konkrečiame kūrinyje ir tik tada, kai vartojami ne įprasta reikšme, o perteikia reiškinio esmę.<ref>Bartašiūnienė, Nijolė, Dumčiuvienė, Violeta. Kultūros epochos ir literatūros srovės. V., 2003.</ref>