Valgomoji bulvė: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
Atšauktas naudotojo 2001:778:200:2383:D9C1:6683:4580:B9FB (Aptarimas) darytas keitimas |
||
Eilutė 14:
{{Taxobox_pabaiga}}
'''
Vienmetis [[žolė|žolinis]] augalas 50-120 cm aukščio, su kuokštinėmis [[šaknis|šaknimis]]. Apatinė [[stiebas|stiebo]] dalis su požeminėmis palaipomis, ant kurių susidaro įvairaus pavidalo ir spalvos stambūs stiebagumbiai ('''bulvės'''). Antžeminis stiebas [[žalia]]s, šakotas, su negausiais prigludusiais plaukeliais. [[Lapas|Lapai]] pertrauktinai poromis plunksniški. [[Žiedas|Žiedai]] po 10-20 susitelkę į viršūninius [[žiedynas|žiedynus]]. Vainikėlis [[balta]]s, [[violetinė|violetinis]], [[rausva]]s. [[Uoga]] stambi, žalia, su daugeliu [[sėkla|sėklų]] kiekviename lizde. Žydi [[birželis|birželio]] – [[rugpjūtis|rugpjūčio]] mėn. Mėgsta lengvą žemę.
== Kilmė ==
Apie [[1565]] m. bulvių gumbai pasiekė [[Europa|Europą]]. Pirmasis juos pamatė [[Ispanija|Ispanijos]] karalius [[Pilypas II Habsburgas|Pilypas II]] ([[1527]]–[[1598]]). Netrukus gumbai pateko į [[botanikos sodas|botanikos sodą]] [[Nyderlandai|Nyderlanduose]], kur jos buvo auginamos ir platinamos kaip [[dekoratyviniai augalai]], tačiau suprasta, kad augalo gumbai maistingi, gero skonio, tinka mitybai. [[1616]] m. bulves, kaip retą ir rafinuotą patiekalą, pateikdavo tik [[Paryžius|Paryžiuje]] karaliaus stalui. Skanūs miltingi gumbai pradžioje buvo vadinami triufeliais ({{fr|truffe}}). Nuo [[1651]] m. bulvės pradėtos auginti maistui. Tai pirmieji padarė [[vokiečiai]]. Branderburgo [[burmistras]] [[Frydrichas Vilhelmas]] ([[1620]]–[[1688]]) bulvių auginimą paskelbė nacionaline pareiga. Apie [[1770]] m. [[Prūsija|Prūsijos]] karalius [[Frydrichas Vilhelmas II]] ([[1744]]–[[1797]]) net su kariuomenės pagalba vertė kaimo žmones auginti bulves.
Eilutė 26:
== Sudėtis ==
Bulvių gumbuose gausu įvairių maisto medžiagų: iki 24 % [[krakmolas|krakmolo]], 2 % augalinių [[baltymas|baltymų]], [[fermentas|fermentų]], įvairių biogeninių elementų, organinių ir mineralinių druskų – [[Kalcis|kalcio]], [[Kalis|kalio]], [[Magnis|magnio]], [[Geležis|geležies]], [[Cinkas|cinko]], [[Fosforas|fosforo]], šiek tiek [[proteinas|proteino]], [[riebalai|riebalų]], [[ląsteliena|ląstelienos]], obuolių, citrinos ir rūgštynių rūgšties, gausu [[vitaminas|vitaminų]] A, B, C, P, [[folio rūgštis|folinės rūgšties]], [[karotinas|karotino]] .
Žaliose augalo dalyse ir pažaliavusiuose gumbuose yra iki 0,07 % [[nuodas|nuodingo]] [[alkaloidas|alkaloido]] [[solaninas|solanino]].
== Kenkėjai ==
eilutė 33 ⟶ 35:
== Panaudojimas ==
Iš bulvių gumbų galima pagaminti virš 200 įvairių produktų: etilo [[Spiritas|spirito]], fotojuostų, [[klijai|klijinių medžiagų]], [[plastmasė|plastmasių]], [[acetonas|acetono]], [[Krakmolas|krakmolo]], [[Gliukozė|gliukozės]] ir kt.
Jomis [[pašariniai augalai|šeriami]] gyvuliai, lesinami paukščiai.
== [[Mityba]] ==
Svarbiausia bulvių paskirtis –
Maistui tinka tik labai geros kokybės bulvės. '''Vartoti labai sudygusius ir pažaliavusius gumbus pavojinga''', nes visose augalo dalyse yra [[nuodai|nuodingo]] [[glikozidas|glikozido]] [[solaninas|solanino]]. Ypač jo daug lapuose ir uogose. Suaugusiuose gumbuose solanino yra nedaug ir toks kiekis nepavojingas. Pažaliavusiuose, supuvusiuose ir sudygusiuose gumbuose solanino yra gerokai daugiau. Pavasarį ir vasarą po bulvių odele susikaupia daug solanino, todėl bulves reikia storai lupti. Suvalgius bulvių su dideliu kiekiu solanino, [[Trachėja|gerklėje]] darosi kartu ir ją peršti, ima pykinti, pradedama [[viduriavimas|viduriuoti]], ima dažniau plakti [[širdis]], atsiranda [[dusulys]], [[traukuliai]], o labai sunkiais atvejais netenkama sąmonės. Dideli solanino kiekiai ardo [[kraujas|kraujo]] [[eritrocitas|eritrocitus]] ir slopina [[nervų sistema|nervų sistemą]]. Reikia skubiai kviesti medicininę pagalbą.
|