Vytautas Didysis: Skirtumas tarp puslapio versijų

1 506 pridėti baitai ,  prieš 6 metus
nėra keitimo aprašymo
(→‎Iškilimas: Klaidinga)
Žymos: Keitimas mob. telefonu Keitimas įskiepiu mobiliesiems
: ''Apie vardą žr. [[Vytautas (vardas)]].''
 
'''Vytautas Didysis''' (gapie [[1350]] m. [[Senieji Trakai|Senuosiuose Trakuose]] g. apie [[1350]] m. – m. [[1430]] m. [[spalio 27]] d. [[Trakai|Trakuose]]) – Lietuvos didysis kunigaikštis (nuo 14011392 m., realiai nuoformaliai 1392Lenkijos pripažintas 1401 m.; 1422–1423 m. – kartu ir [[Čekijos karalystė|Čekijos karalius]]). Didžiojo kunigaikščio [[Kęstutis|Kęstučio]] sūnus, [[Jogaila|Jogailos]] pusbrolis.
 
Pirmoji žmona [[Ona Vytautienė]] nuo [[Eišiškės|Eišiškių]] (m. [[1418]] m. [[rugpjūčio 31]] d. Trakuose), [[Sofija_Vytautaitė|Sofijos Vytautaitės]], vienturtės Vytauto dukters motina. Antroji žmona [[Julijona Alšėniškė]].
 
== Iškilimas ==
Po didžiojo kunigaikščio [[Algirdas|Algirdo]] mirties (1377 m.) valdovu tapo jo sūnus [[Jogaila]], kuriskurį, nenorėjolaikydamasis išlaikytisusitarimo diarchinės valdymosu struktūrosAlgirdu, kurioje svarbų vaidmenį turėjoparėmė Algirdo brolis Trakų kunigaikštis Kęstutis. DėlTačiau to[[1381]] XIV am. devintajame dešimtmetyje tarp Jogailos ir Kęstučio bei jo sūnaus Vytauto kilo vidaus karas. Karo dingstimipriežastimi tapo Jogailos ir [[Vokiečių Ordinas|Vokiečių ordino]] 1381[[1380]] m. pradėtos derybos ir sudaryta [[Dovydiškių sutartis]]. Kęstutis išvijo teisėtą didįjį kunigaikštįJogailą iš Vilniaus ir pats pasiskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Jo valdymas truko neilgai. [[1382]] m. Kęstučiui išvykus kariauti su jo valdžios nepripažinusiu Jogailos broliu [[Kaributas|Kaributu-Dimitru]], Jogailos šalininkai užėmė [[Vilnius|Vilnių]]. Kęstučiui su Vytautu surinkus kariuomenę ir susitikus su Jogailos kariuomene prie Trakų, šalys pradėjo derybas, kurių metu Jogaila suėmė Kęstutį ir Vytautą.<ref>Ivinskis Z.Ivinskis ''Lietuvos istorija''. Vilnius: 1991, p.274-275 274–275.</ref> Kęstutis mirė įkalinimeįkalintas [[Krėvos pilis|Krėvos pilyje]], o Vytautui pavyko pabėgti į [[Prūsija|Prūsiją]].<ref>'''Vytautas the Great.''' (2012). Encyclopædia Britannica. Encyclopædia Britannica Ultimate Reference Suite. Chicago: Encyclopædia Britannica.</ref>
 
Nors Ordinas ir palaikė Jogailą, kol šis kovojo su Kęstučiu, bei [[1382]] m. [[spalio 31]] d. sudarė su juo Ordinui palankią [[Dubysos sutartis|Dubysos sutartį]], tačiau jau kitais metais jų santykiai pašlijo, Jogailai nenorint patvirtinti sudarytos sutarties. Tuomet Ordinas ėmė remti pas juos perbėgusį Vytautą.<ref>Ivinskis Z.Ivinskis ''Lietuvos istorija''. Vilnius: 1991, p.276-277 276–277.</ref> Siekdamas kryžiuočių paramos kovoje su [[Skirgaila]] bei [[Jogaila]] dėl Skirgailai atiduotos tėvonijos ([[Trakų kunigaikštystė]]s), Vytautas [[1383]] m. [[spalio 21]] d. [[Tepliava|Tepliavoje]] apsikrikštijo kaip '''''Vygandas'''''. <ref>''Lietuvos valdovai (XIII–XVIII a.)''. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius2004, 2004p. 79 p.</ref> Ordino paramą jis užsitikrino ir [[1384]] m. [[Karaliaučiaus sutartis|Karaliaučiaus sutartimi]], kuria taip pat pažadėjo Ordinui perleisti Žemaitiją. Tais pačiais metais Vytautas kryžiuočius išdavė ir grįžo į Lietuvą, pasiekęs susitarimą su Jogaila. 1384 m.ir jis atgavoatgavęs dalį savo tėvonijos su centru Gardine. Čia jis buvo priverstas persikrikštyti stačiatikiu. Pakartotinai pakrikštytaspriėmė katalikišką krikštą drauge su Jogaila Lenkijoje [[1386]] m. [[vasario 15]] d. jau kaip '''''Aleksandras'''''. <ref>''Lietuvos valdovai (XIII–XVIII a.)''. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius2004, 2004p. 80 p.</ref>
Nors Ordinas lordinablembu
ir palaikė Jogailą, kol šis kovojo su Kęstučiu, bei 1382 spalio 31 d. sudarė su juo Ordinui palankią sutartį, tačiau jau kitais metais jų santykiai pašlijo Jogailai nenorint patvirtinti sudarytos sutarties. Tuomet Ordinas ėmė remti pas juos perbėgusį Vytautą.<ref>Z.Ivinskis ''Lietuvos istorija''. Vilnius: 1991, p.276-277.</ref> Siekdamas kryžiuočių paramos kovoje su [[Skirgaila]] bei [[Jogaila]] dėl Skirgailai atiduotos tėvonijos ([[Trakų kunigaikštystė]]s), Vytautas [[1383]] m. [[spalio 21]] d. [[Tepliava|Tepliavoje]] apsikrikštijo kaip '''''Vygandas'''''. <ref>Lietuvos valdovai (XIII–XVIII a.). Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2004. 79 p.</ref> Ordino paramą jis užsitikrino 1384 m. [[Karaliaučiaus sutartis|Karaliaučiaus sutartimi]], kuria taip pat pažadėjo Ordinui perleisti Žemaitiją. Tais pačiais metais Vytautas kryžiuočius išdavė ir grįžo į Lietuvą pasiekęs susitarimą su Jogaila. 1384 m. jis atgavo dalį savo tėvonijos. Pakartotinai pakrikštytas [[1386]] m. [[vasario 15]] d. jau kaip '''''Aleksandras'''''. <ref>Lietuvos valdovai (XIII–XVIII a.). Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2004. 80 p.</ref>
 
[[1386]] m., tapęs Lenkijos karaliumi ir persikėlęs į Lenkiją, Jogaila pasiliko Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulą ir neatsisakė savo teisių į tėvoniją, tačiau savo vietininku Lietuvoje paliko brolį [[Skirgaila|Skirgailą]], kuris aštriai konfliktavo su Vytautu. Šis konfliktas [[1389]] m. pabaigoje peraugo į atvirą karą, ir Vytautas [[1390]] m. pradžioje buvo priverstas antrą kartą prašyti [[Vokiečių ordinas|Vokiečių ordino]] pagalbos.
Persikėlęs į Lenkiją Jogaila pasiliko didžiojo kunigaikščio titulą ir neatsisakė savo teisių į tėvoniją, tačiau faktiškai kovą dėl valdžios Lietuvoje laimėjo ir pagrindine figūra tapo Vytautas, kurį palaikė ir Lietuvos politinis elitas.<ref>J.Kiaupienė R.Petrauskas ''Lietuvos istorija. IV tomas''. Vilnius: 2009., p.31-33</ref> [[1392]] m. pagal [[Astravos sutartis|Astravos sutartį]] Vytautas atgavo Trakus ir išsikovojo teisę valdyti visą [[LDK]] kaip Jogailos vietininkas, o [[1401]] m. išsirūpino Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulą bei teisę valdyti LDK kaip „Lietuvos vyriausiojo kunigaikščio“ Jogailos vasalas. Vytautui tapus Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo pripažįstama tik nominali Lietuvos priklausomybė nuo Lenkijos, nors jokių vasalinių santykių nebuvo.
 
PersikėlęsIki į[[1392]] Lenkiją Jogaila pasiliko didžiojo kunigaikščio titulą ir neatsisakė savo teisių į tėvoniją, tačiaum. faktiškai kovą dėl valdžios Lietuvoje laimėjo ir pagrindine figūra tapo Vytautas, kurį palaikė ir Lietuvos politinis elitas.<ref>Kiaupienė J.Kiaupienė, Petrauskas R.Petrauskas ''Lietuvos istorija. IV tomas''. Vilnius:, 2009., p.31-33 31–33.</ref> [[1392]] m. pagal [[Astravos sutartis|Astravos sutartį]] Vytautas atgavo Trakus ir išsikovojo teisę valdyti visą [[LDK]] kaip Jogailos vietininkas, o [[1401]] m. išsirūpino[[Vilniaus-Radomo sutartis|Vilniaus–Radomo sutartimi]] jam ir oficialiai buvo pripažintas Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulątitulas bei teisęteisė valdyti LDK, kaip „Lietuvos vyriausiojo kunigaikščio“ Jogailos vasalasvasalui. Vytautui tapus Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo pripažįstama tik nominali Lietuvos priklausomybė nuo Lenkijos, nors jokių vasalinių santykių nebuvo.
 
== Užsienio politika ==
 
Vytauto laikais Lietuvos ekspansija į Rytus pasiekė kulminaciją.<ref>Ivinskis Z.Ivinskis ''Lietuvos istorija''. Vilnius:, 1991, p. 149.</ref> [[1390]] m., dar būdamas Prūsijoje, jis ištekino dukterį Sofiją už Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus[[Vasilijus I ir vėliau tapo jo sūnaus |Vasilijaus II-ojo globėju. 1408 m. jis sudarė papildomus susitarimus su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu, kurie užtikrino jo įtaką šiaurės rytų Rusioje. 1392 m. jam pavyko prie Lietuvos prijungti Smolenską, per keletą žygių prieš totoriusI]] (1396-1399tai m.)vėliau jam pavykoleido savotapti įtakąjo išplėsti iki Juodosios jūros. Karo žygiais 1426 m. ir 1427 m. Vytautas sustiprino savo hegemoniją Pskove ir Naugarde. Remdamas nuo Maskvos nepriklausomas rusų bei rusėnų kunigaikštystes, Vytautas sudarė sutartis susūnaus [[Tverė]]sVasilijus ([[1427]]),II [[Riazanė]]sTamsusis|Vasilijaus ([[1430II]]) ir Pronsko (1430globėju) kunigaikščiais.
 
Daug[[1408]] kartųm., Vytautuipo teko4 gintismetus nuotrukusio Ordinokaro, puolimųjis (1392-sudarė papildomus susitarimus su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu, kurie užtikrino jo įtaką šiaurės rytų Rusioje. [[1394]] m. ir pakartotinai [[1404]] m. jam pavyko prie Lietuvos prijungti [[Smolenskas|Smolenską]]. Per keletą žygių prieš totorius (1396–1399 m.) jam pavyko savo įtaką išplėsti iki [[Juodoji jūra|Juodosios jūros]]. Nors 1399 m. jis pralaimėjo [[Vorsklos mūšis|Vorsklos mūšį]] prieš Aukso Ordos chanąemirą Edigėjų, per chano Tochtamyšo sūnus jis darė įtaką Ordai ir [[1418]] m. pasiekė taiką su Orda. Tai sustiprino jo autoritetą Ordoje ir [[1424] m., Ordoje vėl kilus tarpusavio kovoms dėl sosto paveldėjimo, pas Vytautą pabėgo [[Ulu-Muhamedas]].
 
Karo žygiais [[1426]] m. ir [[1427]] m. Vytautas sustiprino savo hegemoniją Pskove ir Naugarde. Remdamas nuo Maskvos nepriklausomas rusų bei rusėnų kunigaikštystes, Vytautas sudarė sutartis su [[Tverė]]s ([[1427]]), [[Riazanė]]s ([[1430]]) ir [[Pronskas|Pronsko]] (1430) kunigaikščiais.
Tuo pačiu Vytautas jau 1398 m. atmetė Lenkijos didikų pretenzijas į Lietuvą kaip Lenkijos vasalinę valstybę ir lietuvių didikų buvo paskelbtas Lietuvos karaliumi, tačiau po Vorsklos pralaimėjimo buvo priverstas vėl pripažinti Jogailos viršenybę.
 
Tuo pačiu metu Vytautui teko gintis ir nuo Vokiečių ordino puolimų (1392–1394 m.), todėl kritiniais momentais su Vokiečių ordinu jis sudarydavo taikos sutartis ([[Salyno sutartis]] 1398 m. ir [[Racionžo taika]] 1404 m.), perleisdamas jam Žemaitiją.
1409 m. Vytaus su Jogaila pradėjo bendrą karą su Ordinu. Vytautas vadovavo Lietuvos ir Lenkijos kariuomenei [[Žalgirio mūšis|Žalgirio mūšyje]] ([[1410]] m.). Nors Ordinas šiame mūšyje buvo sutriuškintas jis kurį laiką dar sugebėjo priešintis ir išsiderėjo priimtinas taikos sąlygas [[1411]] m. sudaryta [[Torūnės taika|Torūnės taikos sutartimi]]. Žemaitija buvo pripažinta Lietuvai iki Vytauto ir Jogailos gyvos galvos. [[1422]] m., po dar vieno Vytauto ir Jogailos surengto žygio į [[Prūsija|Prūsiją]], buvo sudaryta [[Melno taika|Melno taikos sutartis]], kuria ordinas atsisakė bet kokių teisių į Žemaitiją.
 
Tuo pačiu Vytautas jau [[1398]] m. atmetė Lenkijos didikų pretenzijas į Lietuvą, kaip Lenkijos vasalinę valstybę, ir lietuvių didikų buvo paskelbtas Lietuvos karaliumi, tačiau po Vorsklos pralaimėjimo buvo priverstas vėl pripažinti Jogailos viršenybę.
1413 m. [[Horodlės unija|Horodlės sutartimi]] Vytautui pripažintas didžiojo kunigaikščio titulas ir pilnas savarankiškumas. Lietuvos didieji kunigaikščiai ir Lenkijos karaliai turėjo būti renkami abiejų unijos narių sutarimu. Šią uniją suskaldyti ypač stengėsi Vengrijos karalius ir Šventosios Romos imperijos imperatorius [[Zigmantas Liuksemburgietis]]. Protestuodamas prieš Zigmanto sprendimą Žemaitiją pripažinti Vokiečių Ordinui 1421 m. Vytautas priėmė iš [[husitai|husitų]] Čekijos karūną. Šios karūnos jis atsisakė tik tuomet, kai Zigmantas 1423 m. atšaukė savo sprendimą.
 
[[1409]] m. VytausVytautas karą su JogailaOrdinu, pradėjoprie bendrąkurio karąnetrukus suprisijungė Ordinuir Jogailos valdoma Lenkija. Vytautas ir Jogaila vadovavo Lietuvos ir Lenkijos kariuomenei [[Žalgirio mūšis|Žalgirio mūšyje]] ([[1410]] m.). Nors Ordinas šiame mūšyje buvo sutriuškintas, jis kurį laiką dar sugebėjo priešintis ir išsiderėjo priimtinas taikos sąlygas [[1411]] m. sudaryta [[Torūnės taika|Torūnės taikos sutartimi]]. Žemaitija buvo pripažinta Lietuvai iki Vytauto ir Jogailos gyvos galvos. [[1422]] m., po dar vieno Vytauto ir Jogailos surengto žygio į [[Prūsija|Prūsiją]], buvo sudaryta [[Melno taika|Melno taikos sutartis]], kuria Vokiečių ordinas atsisakė bet kokių teisių į Žemaitiją.
 
1413 m. [[Horodlės unija|Horodlės sutartimi]] Vytautui pripažintas didžiojo kunigaikščio titulas ir pilnas savarankiškumas. Lietuvos didieji kunigaikščiai ir Lenkijos karaliai turėjo būti renkami abiejų unijos narių sutarimu. Šią uniją suskaldyti ypač stengėsi Vengrijos karalius ir Šventosios Romos imperijos imperatorius [[Zigmantas Liuksemburgietis]]. Protestuodamas prieš Zigmanto sprendimą Žemaitiją pripažinti Vokiečių Ordinui [[1421]] m. Vytautas priėmė iš [[husitai|husitų]] Čekijos karūną. Šios karūnos jis atsisakė tik tuomet, kai Zigmantas [[1423]] m. atšaukė savo sprendimą.
 
== Vidaus politika ==
[[Vaizdas:VytautoAntspaudas.jpg|thumb|220px|Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto majestotinis antspaudas (1407-14301407–1430)]]
[[Vaizdas:Edict_of_Vytautas_the_Great._Issued_1410-_02-16.jpg|thumb|220px|1410 m. vasario 6 d. Vytauto privilegija Vilniaus katedrai. Lietuvos mokslų akademijos biblioteka]]
 
Vidaus politikoje Vytautas taip pat buvo labai aktyvus. Savo valdymo laikotarpiu jis rėmė katalikus, kuriems išleido daug privilegijų. 1415 m. jis bandė suorganizuoti katalikų ir stačiatikių uniją. VytautasJis įsteigė ir išplėtė atskirą LDK raštinę;. pradedantPradedant jo valdymo laikotarpiu valstybės valdymas ir teismo bylų sprendimas buvo paremti raštu. Krašte plito rašto kultūra, per katalikų tikėjimą Lietuva atsivėrė Vakarų Europos kultūrai.
 
Savo valdymo laikotarpiu jis rėmė katalikus, kuriems išleido daug privilegijų. [[1415]] m. jis inicijavo atskiro Kijevo ir Lietuvos stačiatikių metropolito [[Grigorijus Camblakas|Grigorijaus Camblako]] išrinkimą. Pastarasis [[1418]] [[Konstanco susirinkimas|Konstanco bažnytiniame susirinkime]] rėmė katalikų ir stačiatikių uniją.
 
[[1388-1389m]] m. Vytautas išleido keletą privilegijųprivilegiją Bresto, Gardinožydų bendruomenei, Trakųkuria vėliau naudojosi ir kitų Lietuvos miestų žydų[[Lietuvos bendruomenėmsžydai]]. PrivilegijomisPrivilegija, kurioskuri didžiąja dalimi orientavosi į Kališo statutą, reguliavo Lietuvos gyventojų ir žydų mažumos tarpusavio santykius. Tai yra seniausiseniausias iki šiol išlikęišlikęs žydų gyvenimo Lietuvoje šaltiniaišaltinis.
 
Tarp [[1392]] ir 1396[[1394]] m. Vytautas pakeitė rusų žemėse valdžiusius Gediminaičius jam palankiais didikais, kurie buvo jau nebe daliniaisdaliniai kunigaikščiaiskunigaikščiai, o vietininkaisvietininkai. [[1392]] m., tapęs didžiuoju kunigaikščiu, jis nutraukė monetų kaldinimą sritinės Rusios kunigaikštystėse ir pradėjo leisti naujo tipo monetas su [[Vytis|Vyčiu]] ir Gedimino[[Gediminaičių stulpai|Gediminaičių stulpais]].<ref>Kiaupienė J.Kiaupienė, Petrauskas R.Petrauskas ''Lietuvos istorija. IV tomas''. Vilnius:, 2009., p. 36.</ref> Vytauto laikais Lietuvoje pradėti lieti pabūklai, varpai.<ref>Ivinskis Z.Ivinskis ''Lietuvos istorija''. Vilnius:, 1991, p. 150.</ref>
1388-1389m. Vytautas išleido keletą privilegijų Bresto, Gardino, Trakų ir kitų Lietuvos miestų žydų bendruomenėms. Privilegijomis, kurios didžiąja dalimi orientavosi į Kališo statutą, reguliavo Lietuvos gyventojų ir žydų mažumos tarpusavio santykius. Tai yra seniausi iki šiol išlikę žydų gyvenimo Lietuvoje šaltiniai.
 
[[Didžiojo kunigaikščio taryba|Didžiojo kunigaikščio taryba]] iš patariamojo valdymo organo virto autonomišku valstybės valdymo organu.
Tarp 1392 ir 1396 m. Vytautas pakeitė rusų žemėse valdžiusius Gediminaičius jam palankiais didikais, kurie buvo jau nebe daliniais kunigaikščiais, o vietininkais. 1392 m. tapęs didžiuoju kunigaikščiu jis nutraukė monetų kaldinimą sritinės Rusios kunigaikštystėse ir pradėjo leisti naujo tipo monetas su Vyčiu ir Gedimino stulpais.<ref>J.Kiaupienė R.Petrauskas ''Lietuvos istorija. IV tomas''. Vilnius: 2009., p.36</ref> Vytauto laikais Lietuvoje pradėti lieti pabūklai, varpai.<ref>Z.Ivinskis ''Lietuvos istorija''. Vilnius: 1991, p.150.</ref>
 
Stiprindamas Lietuvos kariuomenę, kurios branduolį sudarė profesionalūs kariai - bajorai, Vytautas intensyvino feodalinius santykius. Dalį valstybei atliekamų valstiečių prievolių jis pradėjo perleidinėti [[bajorai|bajorams]]. Bajorams dalį prievolių atlikinėjantys valstiečiai imti vadinti [[veldamai]]s. Po Vytauto mirties vėlesni valdovai atsisakė ir likusių tokių valstiečių prievolių valstybei.
[[Didžiojo kunigaikščio taryba|Didžiojo kunigaikščio taryba]] iš patariamojo valdymo organo virto autonomišku valstybės valdymo organu.
 
Lietuvos vesternizaciją Vytautas vykdė daugiausia intensyvindamas feodalinius santykius. Žymiai padidinęs feodalines valstiečių prievoles, jis pradėjo juos dalyti [[bajorai|bajorams]]. Vytauto valdymo laikotarpiu (ypač po Žalgirio mūšio) dėl tada iš esmės pagerėjusios LDK tarptautinės konjunktūros, o iš dalies ir dėl paties Vytauto protekcionistinės veiklos, etninėje Lietuvoje pradėjo sparčiai augti [[Vilnius]], [[Kaunas]], [[Gardinas]], [[Trakai]] ir kt. [[miestas|miestai]], ėmė rastis ir naujų miestų užuomazgų.
 
Spartus Lietuvos vystymasis leido Vytautui [[1429]] m. Lucke surengti Europos valdovų kongresą. [[1429]] m. sausį [[Luckas|Lucko]] pilyje vykusiovykusiame [[Lucko suvažiavimas|Europos monarchų ir jų atstovų suvažiavimosuvažiavime]] dalyviaiŠventosios (nevainikuoto)Romos Vokietijos imperatoriauskaralius [[Zigmantas Liuksemburgietis|Zigmanto Liuksemburgiečio]] (tolimo Vytauto giminaičio) siūlymupasiūlė Vytautą paskelbėpaskelbti Lietuvos karaliumi (Lietuvos didžiūnai Vytautą Lietuvos karaliumi buvo apskelbę dar [[1398]] m. spalį, tada Nemuno Salyno saloje susirinkę patvirtinti [[Salyno sutartis|LDK taikos su Vokiečių ordinu]]). Šiam pasiūlymui pritarė ir Lenkijos karalius Jogaila, bet vėliau savo sutikimą buvo priverstas atšaukti, spaudžiamas Lenkijos diduomenės. VokietijosZigmantas imperatoriusLiuksemburgietis, Lucke pasiūlydamas Vytautui vainikuotis Lietuvos karaliumi, siekė išardyti Lenkijos ir Lietuvos sąjungą ir taip padidinti Vokiečių ordino galimybes reviduoti Melno taikos sąlygas.
 
Vytauto ir jo žmonos Julijonos vainikavimo karališkais vainikais iškilmės buvo numatytos [[1430]] m. [[rugsėjo 8]] d., tačiau jos neįvyko lenkams tų metų rugpjūčio viduryje Vokietijos ir Lenkijos pasienyje suėmus, sumušus ir apiplėšus imperatoriaus įgaliotinius, gabenusius į Vilnių Vytauto vainikavimo sutartį (speciali Zigmanto Liuksemburgiečio pasiuntinių delegacija, kuri tuo pat metu Vytautui ir jo žmonai vežė [[Niurnbergas|Niurnbergo]] auksakalių pagamintas karūnas ir 1430 m. rugsėjo pradžioje jau buvo Frankfurte prie Oderio, po šio incidento toliau nebevyko ir grįžo į Vokietiją). Po to kita Vytauto vainikavimo iškilmių diena buvo paskirta dar du kartus, tačiau antrąjį Lietuvos karaliaus vainikavimosi bandymą sužlugdė tų pačių metų spalio pradžioje į Lietuvą kartu su Vytautą palaikiusiu Jogaila atvykęs Krokuvos vyskupas [[Zbignevas Olesnickis]], o trečiąjį –ir netikėta Vytauto mirtis (1430 m. [[spalio 27]] d.).
 
Kadangi Vytautas neturėjo sūnų, po jo mirties didžiuoju kunigaikščiu tapo Jogailos brolis [[Švitrigaila]] (~1370–1452),. vėliau remiamaspo Jogailos[[1432]] didžiuojum. kunigaikščiuperversmo tapopakeitė Vytauto brolis [[Žygimantas Kęstutaitis]], kuris [[1440]] m. buvo nužudytas.
 
[[Vaizdas:Vytautas dydysis.jpg|thumb|250px|Vytautas Žalgirio mūšyje ([[Jan Matejko|Jano Matejkos]] paveikslo fragmentas)]]
== Valdymo reikšmė ==
 
XIV a. pabaigoje Lietuva buvo jau pusantro šimto metų kovojusi su visos Vakarų Europos remiamu Vokiečių ordinu, krikščionybės platinimo dingstimi izoliavusiu Lietuvą nuo likusių Vakarų Europos šalių. Jogaila, įvesdamas etninėje Lietuvoje krikščionybę, pradėjo šią izoliaciją šalinti, bet kartu pavertė Lietuvą Lenkijainuo pavaldžiaLenkijos priklausoma valstybe; negana to, Jogailai 1387 m. pakrikštijus tik Aukštaitiją, šiuo daliniu krikštu net nebuvo pašalinta kryžiuočių pačiai Lietuvos egzistencijai keliama grėsmė.
 
[[1389]] m. faktiškai stojęs vadovauti lietuvių diduomenės kovai prieš lenkų įsigalėjimą Lietuvoje, Vytautas turėjo rasti būdus išvesti šalį iš atsilikimo, pašalinti Vokiečių ordino grėsmę, atsikratyti Lenkijos hegemonijos. Išnaudodamas ordinoOrdino ir Lenkijos nesutarimus, Vytautas gana sėkmingai susidorojo su visais minėtais uždaviniais. Periodiškai „atiduodamas“ ordinui Žemaičius, Vytautas kaskart numatydavo būdus jiems susigrąžinti. Žygiuodamas į rytus, kartu jis rengėsi puolimui vakaruose. Pripažinęs Lenkijos karaliaus viršenybę savo atžvilgiu, savo pusėn palenkė daugumą lenkų didikų. Užsitikrinęs Lenkijos paramą, [[1409]] m. iš Vokiečių ordino galutinai atsiėmė Žemaičius. Daugiausia Vytauto nuopelnu laikytinas ir ordino sutriuškinimas [[Žalgirio mūšis|Žalgirio mūšyje]]. Po Žalgirio mūšio kryžiuočių pavojus Lietuvai buvo pašalintas, o LDK įgijo galimybę užmegzti normalius santykius su daugeliu Europos šalių.
 
Vytautas sugebėjo ne tik pakrikštyti žemaičius, bet ir tapti Livonijos vyskupų globėju. Ir nors jam nepavyko įsteigti atskiros, Gniezno arkivyskupui nepavaldžios Lietuvos bažnytinės provincijos, būtent Vytauto valdymo metais Lietuvos katalikų bei stačiatikių vyskupai tapo hierarchais, atsižvelgiančiais visų pirma į LDK interesus.
== Vytauto Didžiojo reikšmė vėlesniais laikais ==
 
Vytauto kultas pradėjo formuotis dar jam gyvam esant.<ref>Nikžentaitis A.Nikžentaitis ''Vytauto ir Jogailos įvaizdis Lietuvos ir Lenkijos visuomenėse''. Kaunas:, 2002, p. 39.</ref> Jau XV amžiuje Vytautas pradėtas vadinti [[Sąrašas:Žmonės, vadinami Didžiaisiais|Didžiuoju]]. Pirmąją užuominą apie tai paliko nepalankiai Vytautą vertinęs [[Enėjas Silvijus Pikolominis]], kurio teigimu Vytautas ''Didžiojo'' vardą pelnė dėl savo žiaurumo. Tuo tarpu [[Erazmas Ciolekas]] popiežiui [[Aleksandras_VI|Aleksandrui VI]] aiškino, kad savo darbais Vytautas pelnė pagarbą ir populiarumą, todėl Lietuvoje vadinamas ''Didžiuoju''<ref>Mickūnaitė G. ''Vytautas Didysis. Valdovo įvaizdis'',. Vilnius, 2008, p. 194, 296.</ref>. Lenkų kronikininkas [[Janas Dlugošas]] XV a. II pusėje rašė:
 
{{Pcitata|Mūsų laikais žmonės laikosi nuomonės, kad joks jo laikų kunigaikštis negalėjo prilygti Vytautui nei dosnumu, nei veiklumu. Jis pirmasis savo tamsią, silpną ir nežinomą tėvynę savo žygių šlove bei darbų garsumu išvedė į šviesą ir iškėlė. Po jo valdę kunigaikščiai nesugebėjo jos išlaikyti tokiame lygyje. Neabejotina, kad Lietuvos didybė buvo jo sukurta ir su jo mirtimi baigėsi“<ref>[http://www.istorija.net/2009/07/nuomones-apie-vytauta-nuo-xv-iki-xxi.html Nuomonės apie Vytautą: nuo XV iki XXI amžiaus], ''Istorija.net'', 2009-07-10.</ref>.}}
 
Nuo XVI a. pr.pradžios bajoriškoje Lietuvos savimonėje Vytautas imtas laikyti Lietuvos interesų gynėju.<ref>Nikžentaitis A.Nikžentaitis ''Vytauto ir Jogailos įvaizdis Lietuvos ir Lenkijos visuomenėse''. Kaunas:, 2002, p. 20.</ref> Jis buvo laikomas didžiausiu kada nors valdžiusiu Lietuvos valdovu, jo vardas įkūnijo valdovo idealą.
 
Tarp I[[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmojo]] ir II[[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinių karų]] pirmojo neįvykusio Vytauto vainikavimo Lietuvos karaliumi diena (rugsėjo 8-oji) Lietuvoje buvo švenčiama kaip Tautos šventė. Vytautui Didžiąjam buvo statomi paminklai, vienu metu jų buvo daugiau nei 30.<ref>Bučas J., Mačikėnienė R. ''Vytautas Didysis ir mes'',. Kaunas:, 1991, p. 18.</ref>
 
== Taip pat skaitykite ==
747

pakeitimai