Baltų žemės: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 6:
Žemių formavimasis baltų teritorijose žymėjo pereinamąjį laikotarpį į ankstyvąjį valstybingumą. Jų pagrindas buvo kaimų sąjungos, vadinamieji [[Laukas (bendruomenė)|laukai]], kurie rinkdavosi į sueigas, turėjo seniūnus, teismus. Jungiantis laukams (po kelis ar keliolika), formavosi žemės. Dažniausiai toks jungimasis buvo paskatintas išorės priešų, tarpusavio karų, didėjančios turtinės nelygybės, kas skatino vienytis dėl bendros gynybos.<ref>Jurginis, Juozas (2007) Laukas. ''Visuotinė lietuvių enciklopedija XI'', Vilnius: MELI.</ref>
Tokiu būdu žemės formavosi aplink stiprius [[piliakalniai|piliakalnius]], jose iškildavo karo vadai, iš pradžių tituluoti [[kunigas|kunigais]] (plg. senovės skandinavų ''konung''), vėliau [[kunigaikštis|kunigaikščiai]]. Žemių ribos labai dažnai nusistovėdavo natūraliai: jų sienomis tapdavo miškai, pelkės, dykros
Žemių skaičius nuolat keitėsi ir nebuvo pastovus, tačiau dauguma jų ir jų pavadinimai žinomi daugiausia iš XIII a. šaltinių. Šiuose šaltiniuose yra minimos 8 latgalių, 7 žiemgalių, 9 kuršių, 5 sėlių, 11 prūsų, 2 skalvių ir pan. žemės.
== Konfederacijos ir žemių
[[Vaizdas:Prussian clans 13th century.png|right|thumb|250px|Prūsų žemės]]
Nuo XII a. pabaigos, pirmiausia dėl išorės priešų (t. y. [[kryžiuočiai|kryžiuočių]] antpuolių) atskiros baltų žemės ėmė jungtis tarpusavyje į žemių junginius, konfederacijas. Konfederacijos dažniausiai susidarydavo kalbiniu-gentiniu pagrindu ir yra žinomos pagal genčių pavadinimus. Jas sukūrė ne visos gentys.
| |||