Karl Marx: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Karlas Marksas''' gimė Prūsijos Karalystėje, Tryre, Brückergasse 664 (dabar Brückenstraße 10). Jo tėvas Herschel Mordechai-Marksas ir motina Henrieta Presburg buvo auklėjami [[judaizmas|judaizmo]] tradicijomis. [[Žydai|Žydo]] advokato sūnus Marksas Bonoje ir [[Berlynas|Berlyne]] studijavo [[Teisė|teisę]], [[Filosofija|filosofiją]], [[Istorija|istoriją]] ([[1835]] – [[1841]] m.). [[1842]] – [[1843]] m. Marksas tapo vyriausiuoju naujai įsteigto liberalaus „Rheinischen Zeitung“ redaktoriumi, kuris leistas neilgai. [[1843]] metais vedė Ženę fon Vestfalen ir emigravo į [[Paryžius|Paryžių]]. Čia kartu su Arnoldu Ruge leido „Deutsch-französischen Jarhbücher“. Marksas bendravo su H. Heine bei prancūzų socialistais. Paryžiuje užsimezgė visą gyvenimą trukusi draugystė su [[Frydrichas Engelsas|F. Engelsu]]. Daugiausiai domėjosi [[socializmas|socializmu]] ir nusigręžė nuo idealistinės [[Vokietija|vokiečių]] filosofijos. [[1845]] m. Prūsijos karalystėkaralystės vyriausybės reikalavimu buvo priverstas apleistipalikti [[Prancūzija|Prancūziją]] ir išvykti į [[Briuselis|Briuselį]]. Čia įsteigė darbininkų sąjungą ir sukūrė pirmąsias socialinės ekonomikos teorijas. Kartu su F. Engelsu [[1848]] m. parašė „Komunistų partijos manifesto“ metmenis – pirmąjį radikalų veikalą, kritikuojantį biurgerišką [[Kapitalizmas|kapitalistinę]] visuomenę, kartu ir atsišaukimą į proletariatą.

Kilus vasario revoliucijai, Marksas grįžo į Kelną, bet [[1849]] m. buvo vėl ištremtas. Jis apsigyveno [[Londonas|Londone]] ir čialiko gyveno ikiten pat iki mirties. Nuo [[1848]] m. jis daugiausia laiko skyrė sociologineisociologiniam visuomenės interpretacijaiinterpretavimui, nagrinėjo ekonominius visuomenės ekonomikos raidos dėsnius. Bendradarbiaudamas „New York Tribune“, Marksas rašė politinius komentarus ir kovingus straipsnius. [[1864]] m. dalyvavo kuriant Tarptautinę darbininkų asociaciją, iširusią [[1872]] m. Vėliau nebesiėme organizacinio darbo. Savo visuomeninėse teorijose teigė, kad proletarinė [[revoliucija]] būtina norint sukurti humanišką visuomenę.

K. Markso [[Filosofija|filosofijos]] pagrindaspagrindinė idėja – valstybę reikiavalstybė aiškintipriklauso remiantisnuo ekonominiaisekonominių, socialiniaissocialinių santykiais. [[Valstybė]] neatsirado iš karto, ji atsiradosukurta tam tikrametikru periodeperiodu, t. y. sukada buvo užtikrintas [[darbo pasidalijimas|darbo pasidalijimu]]visuomenėje ir įgijuskiekvienas turi teisę įsigyti privatinę nuosavybę. Idealiu atveju valstybė turi ginti visus piliečių interesus, tačiau ji ginateikia prioritetą valdančios klasės prioritetusporeikiams. Valstybė tampa būtina, kaiir visuomenėvisuomenei suskylaskylant į klases. Viena klasė gyvena kitos darbu, todėl atsiranda klasinis antagonizmas (gr. antagōnisma < antagōnisteō – esu priešiškas). Esant klasiniam prieštaravimui valstybė tampa ta jėga, kuri apsaugo valdančios klasės prioritetus. Valstybė neleidžia išnykti klasėms. Ji leidžia užtikrinti sąlyginę tvarką, kuri padeda išspręsti visus iškilusius konfliktus. Įstatymai turi skirtingą reikšmę valdančiai ir engiančiai klasei. Valstybės teisinės formos gina išnaudojimo santykius, todėl ir valstybė yra išnaudojimo įrankis. K. Marksas paneigianeigia visuomenines sutartis ir tvirtina, jog valdžia atstovauja išnaudojimo klasei, o jo laikų valstybės prigimtis – prievartinė. Valdžia yra viešojivieša, todėl atitrūkusi nuo tautos. K. Markso teigimu, susiformavusi valstybė perėjo vergų ir vergvaldžių klases. [[Vergas|Vergai]] – tai engiamoji klasė, bet ji buvo progresyvi, nes siekė išsivaduoti. Atsiradus [[Feodalizmas|feodalizmui]] šie vergai išsikovojo teises, bet vėliau vergai vėl imti engti. Santvarka pakito į buržuaziją, o vėliau į [[Demokratija|demokratiją]]. Šioms valstybės formoms pagrindas buvo ekonominės sąlygos ir darbo pasidalijimas. Taigi, valstybė yra ta forma, kurioje viešpataujančios klasės įgyvendina savo interesus. K. Marksas ekonominius santykius vadino baze, o valstybės formą – antstatu.

Markso teorijos moksliškai pagrindė tarptautinį darbininkų judėjimą. Vargu ar buvo kitas toks filosofas, taip atkreipęs visuomenės dėmesį į joje egzistuojančių dalykųreiškinų tarpusavio ryšius. Jo [[Dialektinis materializmas]] bei [[istorinis materializmas]] tapo įtakingiausia šių laikų filosofine srove (marksizmas), kurią labiausiai išplėtojo ir panaudojo revoliucijai Leninas.