Klastojimas: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Klastojimas''' arba '''falsifikacija''' ({{la|falsifico}} 'klastoju')  – tai sąmoningas, tyčinis ko nors iškraipymas, pakeitimas netikru dalyku ar visai naujo pagaminimas, siekiant asmeninės naudos, pasipelnymo ar kitų tikslų.

Su falsifikacija dėl įvairių sumetimų susiduriama dažnai. Paprasčiausia yra valgomų prekių falsifikacija, su kuria policiniu būdu kovojama nuo XIX a. [[Asmens dokumentas|Asmens dokumentų]] falsifikacija praktikuojama jau ilgus šimtmečius. XIX a. Lietuvoje veikė ištisos dirbtuvės, kuriose buvo gaminami bajoriški dokumentai, o nefalsifikuotų [[metrikai|metrikų]] XIX a. beveik neturėjo nė vienas kunigas, kilęs iš baudžiauninkų. Metraščių ir šiaip istorinių šaltinių falsifikacija prasidėjo atsiradus istorijos mokslui. Pasaulio istorijoje žinomas viduramžių falsifikatas [[„Konstantino dovana“]] (XVIII a.), Lietuvos istorijoje  – „S. [[Grunau kronika]]“ (XVI a.), [[Teodoras Narbutas|T. Narbuto]] „[[Raudonės metraštis]]“, „[[Kyburgo dienoraštis]]“ (XIX a.). Lietuvoje [[spaudos draudimas|spaudos draudimo]] laikotarpiu išleista nemažai leidinių su [[kontrafakcija]] (netikru spausdinimo vietos ir laiko nurodymu norint ką suklaidinti).

Falsifikacija gali atsirasti dėl įvairių motyvų: patriotinių, politinių, cenzūros, pelno ar kitų. Žinomi nuo [[antika|Antikos]] laikų. Vėlesniais laikais imta imituoti epochos stilių, rašomąją medžiagą, raštą, kitas [[poligrafija|poligrafines]] savybes. [[literatūra|Literatūros]] falsifikatai pasirodė su rašto atsiradimu. Minėtinas C. Sigoniuso 1583  m. paskelbtas [[Markas Tulijus Ciceronas|Cicerono]] raštų falsifikatas, J. P. Collier 1852  m. „surado“ naujus Šekspyro veikalus, V. Aleksio V. Skoto vardu paskelbė romanus.