Azijos finansų krizė: Skirtumas tarp puslapio versijų

 

Iki 1997 metų Azija pritraukė kone pusę kapitalo srautų į besivystančias šalis. Pietryčių Azijos ekonomikos palaikė aukštas palūkanų normas, patrauklias užsienio investuotojams, ieškantiems didelės grąžos. Todėl į regiono šalių ekonomiką įplaukė dideli pinigų srautai, o nekilnojamojo turto kainos labai išaugo. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje – 10-ojo pradžioje Tailando, Malaizijos, Indonezijos, Filipinų, Singapūro ir Pietų Korėjos ekonomika sparčiai vystėsi, [[BVP]] augimas siekė 8–12%. Tai buvo ir finansinių institucijų – TVF ir [[pasaulio bankas|Pasaulio banko]] nuopelnas. Tas laikmetis dar žinomas kaip [[Azijos tigrai|Azijos ekonominis stebuklas]].

 

Azijos stebuklo žlugimo priežasčių daug ir dėl daugelio jų ginčijamasi iki šiol. Tailando ekonomikos burbulas išsipūtė dėl vadinamųjų „karštų pinigų“. Burbului pučiantis, jų reikėjo vis daugiau. Tokia pat padėtis susidarė Malaizijoje, nors jos politinis vadovavimas buvo geresnis, ir Indonezijoje, kur padėtį papildomai sunkino vadinamasis „senas mielas kapitalizmas“.<ref>Hughes, Helen. [http://www.cis.org.au/POLICY/Spr99/polspr99-1.htm Crony Capitalism and the East Asian Currency Financial 'Crises']. ''Policy''. Spring 1999.</ref> Plėtrai skirtos lėšos dažniausiai buvo panaudojamos be kontrolės, ne pačiu tinkamiausiu ar veiksmingiausiu būdu, jos patekdavo tik į tam tikrų asmenų, paprastai artimiausių valdžios struktūroms, rankas.<ref>Blustein: p. 73</ref>