Azijos finansų krizė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Homobot (aptarimas | indėlis)
S Šalinamas Link GA šablonas.
Eilutė 5:
 
Iki 1997 metų Azija pritraukė kone pusę kapitalo srautų į besivystančias šalis. Pietryčių Azijos ekonomikos palaikė aukštas palūkanų normas, patrauklias užsienio investuotojams, ieškantiems didelės grąžos. Todėl į regiono šalių ekonomiką įplaukė dideli pinigų srautai, o nekilnojamojo turto kainos labai išaugo. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje – 10-ojo pradžioje Tailando, Malaizijos, Indonezijos, Filipinų, Singapūro ir Pietų Korėjos ekonomika sparčiai vystėsi, [[BVP]] augimas siekė 8–12%. Tai buvo ir finansinių institucijų – TVF ir [[pasaulio bankas|Pasaulio banko]] nuopelnas. Tas laikmetis dar žinomas kaip [[Azijos tigrai|Azijos ekonominis stebuklas]].
 
1994 m. garsus ekonomistas [[Paul Krugman|Paulas Krugmanas]] paskelbė straipsnį, kuriame išdėstė abejones dėl Azijos ekonominio stebuklo. Jis teigė, kad Rytų Azijos ekonominį augimą lėmė vien išorinės investicijos. Tačiau bendras gamybos veiksnių produktyvumas išaugo tik nedaug arba neišaugo visai. Krugmanas teigė, kad tik bendro gamybos veiksnių produktyvumo augimas gali garantuoti ilgalaikį klestėjimą. Finansinei krizei įsisiūbavus, Krugmano nuomonę daug kas laikė pranašiška, nors jis pats pareiškė, kad nebuvo numatęs krizės ar jos masto.<ref>[http://web.mit.edu/krugman/www/myth.html The Myth of Asia’s Miracle] A Cautionary Fable by Paul Krugman.</ref>
 
Azijos stebuklo žlugimo priežasčių daug ir dėl daugelio jų ginčijamasi iki šiol. Tailando ekonomikos burbulas išsipūtė dėl vadinamųjų „karštų pinigų“. Burbului pučiantis, jų reikėjo vis daugiau. Tokia pat padėtis susidarė Malaizijoje, nors jos politinis vadovavimas buvo geresnis, ir Indonezijoje, kur padėtį papildomai sunkino vadinamasis „senas mielas kapitalizmas“.<ref>Hughes, Helen. [http://www.cis.org.au/POLICY/Spr99/polspr99-1.htm Crony Capitalism and the East Asian Currency Financial 'Crises']. ''Policy''. Spring 1999.</ref> Plėtrai skirtos lėšos dažniausiai buvo panaudojamos be kontrolės, ne pačiu tinkamiausiu ar veiksmingiausiu būdu, jos patekdavo tik į tam tikrų asmenų, paprastai artimiausių valdžios struktūroms, rankas.<ref>Blustein: p. 73</ref>